Kalvarijos savivaldybė

Spausdinti
Autorius Haroldas Arelis
Teisės kalbos taisyklingumas ir tikslumas

 

TEISĖS KALBOS TAISYKLINGUMAS IR TIKSLUMAS

 

            Savivaldybės įmonėse, įstaigose, organizacijose yra rengiama ir išleidžiama nemažai teisės aktų, tarp jų – įsakymai, sutartys, sprendimai, potvarkiai ir t. t. Analizuojant kai kurių įstaigų  dokumentų kalbą, konstatuotina, kad nemaža dalis jų neatitinka reikalavimų, keliamų teisės aktams, tarp jų – ir lokaliniams. Dėl šios priežasties savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos turėtų atkreipti dėmesį į bendruosius ir specifinius šių dokumentų rengimo reikalavimus ir kalbą. Neanalizuojant juridinių reikalavimų rengiamiems teisės aktams aspektų, atkreiptinas teisinių dokumentų rengėjų (įstaigų vadovų, jų pavaduotojų, personalo specialistų, juristų, Kalvarijos savivaldybės administracijos skyrių vadovų bei specialistų) dėmesys į lokalinių (ir ne tik) teisės dokumentų kalbą, kuriai yra keliami tam tikri specifiniai reikalavimai. Juos reikia plačiau apžvelgti, vadovaujantis Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, nutarimais, kalbos teorijos, praktikos ir kitais reikalavimais, atsižvelgiant į asmeninę patirtį ir patyrusių kalbininkų rekomendacijas. Neanalizuojant konkrečių įmonių, įstaigų, organizacijų konkrečių teisės aktų, pateikiamos bendrosios rekomendacijos, į kurių vykdymą bus kreipiamas dėmesys, tikrinant teisės aktus, asmenims išduodamus pažymėjimus ir kitus dokumentus.

            Teisės kalbai, kaip ir kitoms kalbos atmainoms, privalomi bendrieji norminės kalbos dėsniai, taisyklės ir reikalavimai. To reikalauja dokumentai, reglamentuojantys teisės aktų rengimą, kaip antai: Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 41-991; 2006, Nr. 141-5400), Įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijos (Žin., 1998, Nr. 87). Abiejuose dokumentuose nurodoma: „Teisės aktai rašomi laikantis bendrinės lietuvių kalbos normų ir teisės terminijos“. Konkrečių rekomendacijų, kalbos vartosenos ir tvarkybos dalykų pateikiama ir P. Kniūkštos straipsnių rinkinyje „Kalbos tvarkyba ir vartosena“ (Vilnius, Lietuvių kalbos inst., 2001).

            Teisės kalba yra atskira bendrinės kalbos atmaina, todėl turi ir savų, šiai sričiai būdingų ypatybių, susijusių su šios srities poreikiais. Reikalavimuose minimas jos tikslumas, aiškumas, vienareikšmiškumas, nuoseklumas, logiškumas, oficialumas, standartiškumas ir kitos ypatybės. Dar galima pridėti tikslingumą. Svarbiausi iš jų – tikslumas ir tikslingumas. Galima sakyti, kad šios dvi ypatybės apima visas kitas. Tiesa, tikslingumas yra svarbus ir kitoms kalbos atmainoms, tik kiekvienoje srityje jis yra vis kitoks. Pačia būdingiausia teisės kalbos ypatybe reikėtų laikyti tikslumą: teisės akto turinys turi būti logiškas, glaustas ir aiškus. Tikslumas visada nurodomas greta taisyklingumo: neturi būti netaisyklingų žodžių, dviprasmybių; tekstas turi būti tikslus, aiškus, parašytas taisyklinga kalba. Taisyklingumas teisės kalbai yra toks pat svarbus ir būtinas dalykas kaip ir tikslumas.

            Teisės kalboje taisyklingumo ir tikslumo santykis yra kiek kitoks nei kitose kalbos vartojimo srityse, įprastinio taisyklingumo čia dažnai nepakanka.

            Specialusis teisės kalbos pobūdis verčia ieškoti savų raiškos būdų. Be įprastinių priemonių, čia prireiks ir tokių, kurių paprastoji bendrinė kalba neturi. Teisės kalba tam pasitelkia netipiškų ar periferinių kalbos reiškinių, o jų neradusi kiek pakeičia ir sau prisitaiko esamus žodžius ar pasakymus. Kartais ne visai dėsningų darinių sukuria pati. Iš tokių specializuotų pasakymų galima nurodyti: išieškoti skolą, (iš)kelti bylą, pervesti pinigus, priimti nutarimą, pristatyti dokumentus, užtraukti baudą, traukti atsakomybėn ir kt. jie yra neįprasti, bet nėra visai atitrūkę nuo paprastosios kalbos, galima įžvelgti arba kalboje esančią šalutinę, arba kiek pakeistą veiksmažodžio reikšmę, bet tik tiek, kiek leidžia kitos, pagrindinės, šių žodžių reikšmės.

            Pasitaiko tokių pasakymų, kurie atrodo visai keisti, net nelogiški: įtariamasis – akivaizdų nusikaltimą padaręs, bet teismo nenuteistas asmuo; tam tikrą statusą turinti įstaiga ar įmonė – juridinis asmuo; buvęs, bet teisinės galios neturintis veiksmas nusakomas veiksmažodžiu neįvyko. Apie jokį tikslumą ar logiškumą čia kalbėti negalima, bet teisiškai tokie pasakymai yra apibrėžti ir tikslingi. Kalbiškai čia matome netikėtą atskirų žodžių reikšmės perkėlimą nuo vieno dalyko prie kito ir tokius pasakymus priimame kaip atskirus, su kalbos sistema nesusijusius štampus.

              Teisės kalba negali pažeisti esminių, t. y. sisteminių kalbos dėsnių ir taisyklių:

Būtina laikytis bendriausių gramatikos ir žodžių darybos dėsningumų, nes lietuvių kalbos žodžių tvarka nepateisina pasakymo taisyklės vidaus darbo tvarkos, negali būti nė taip įforminto dokumento: TAISYKLĖS   (dokumento pavadinimas) VIDAUS DARBO TVARKOS     (antraštės vietoje).

      Reikia rašyti ištisinį pavadinimą: VIDAUS DARBO TVARKOS TAISYKLĖS

      Galima perkelti į dvi sintaksiškai nejungiamas dalis: TAISYKLĖS   (dokumento pavadinimas) VIDAUS DARBO TVARKA   (antraštės vietoje) ir kt.

      Būdvardiškieji įvardžiai nevartojami vieni be daiktavardžių, todėl pažymos ar pažymėjimo nedera pradėti pasakymu Šiuo pažymima...

      Duomenų bazės ar laikmenos negalima vadinti duomenų nešėju, nes su priesaga –ėjas sudaromi tik asmenų pavadinimai.

Nepateisinamos ir tokios atskirų žodžių reikšmės, kurios kertasi su įprastinėmis sisteminėmis tos šaknies reikšmėmis: nutarimą galima priimti (viena iš šalutinių šio veiksmažodžio reikšmių yra „pritarti, patvirtinti“), bet priėmimo ir įteisinimo reikšme neleistina nutarimo nei išnešti, nei išduoti; dėl šios priežasties nepateisinama ir įstatymdavystė. Laiško ar užklijuoto dokumento negalima atidaryti; dokumentų kaitos ar apyvartos nedera vadinti dokumentų judėjimu. Viso to neleidžia daryti esamos tų žodžių reikšmės, o jų bet kaip keisti neleidžia kitų su jais susijusių žodžių reikšmės. Pagaliau to nė nereikia.

Kita vertus teisės kalbos taisytojai ir tvarkytojai turi paisyti jai būtino tikslumo, apibrėžtumo ir tikslingumo. Dokumentams netinka kad ir taisyklingi, bendrinės kalbos požiūriu nepriekaištingi, bet per daug bendros reikšmės, neterminologizuoti, dviprasmiški žodžiai ar pasakymai. Vietoj ydingo pasakymo iš darbuotojo išimti dokumentai netinka iš darbuotojo atimti (čia turi būti paimti), o šeimyninės padėties negalime keisti šeimos padėtimi (vienur tinka šeiminė, kitur šeimos padėtis). Dalykinė kalba vengia šnekamosios kalbos ar kitų stilių žodžių ir jų reikšmių: kas nors padaroma ne išimties būdu, o išimties tvarka; pinigai ar duomenys ne skaitomi, o skaičiuojami; teiginiai ir sprendimas ne pamatuojami, o grindžiami, pagrindžiami. Dokumentams netinka viena pati bevardė giminė, todėl vietoj nereikalingą išbraukti reikia teikti ne nereikalinga išbraukti, o kas nereikalinga, išbraukti. Visai nerimtai gali atrodyti siūlymas nukentėjusįjį vadinti nukentėjėliu.

Dokumentų kalbai ypač svarbu, kad nebūtų suplakami pagal reikšmę ar formą panašūs žodžiai ir pasakymai, pvz.: nuostatai (funkcijas ir veiklą nustatantis dokumentas) ir nuostatos (svarbiausi principai ir bendroji dokumento dalis); pareigos (turimas ir dirbamas nuolatinis darbas) ir pareigybė (etatinė vieta); norminiai (normas nustatantys) ir normatyviniai (rodiklius nustatantys) dokumentai. Teisiškai ne tas pat skolą išieškoti ir išreikalauti, daiktą paimti ir atimti, ką nors suimti ir sulaikyti.

Oficialioje kalboje skiriami pasakymai laikyti negaliojančiu (nuo pradžios) ir laikyti netekusiu galios (nuo tam tikro momento). Nuo negaliojančio ir netekusio galios dar skiriasi nelabai seniai pradėtas vartoti niekinis (savaime negaliojantis, kurio negaliojimo nereikia įrodyti ar pripažinti).

Tikslumui ir oficialumui dokumentuose neretai aukojamas kalbos glaustumas ir stiliaus sklandumas. Prikuriama tikslių, tikslingų, formaliai ir taisyklingų, bet stilistiškai sunkių ir gremėzdiškų formuluočių, sakinių ar platesnių tekstų. Norima vienu sakiniu taip daug pasakyti, taip viską sugrūsti, kad sunku kalbėti apie tikslumą ir tikslingumą, pvz.:  Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. vasario 18 d. Nr. V-129/A1-72 į s a k y m a s „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2005 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V-533/A1-189 „Dėl nedarbingumo pažymėjimų bei nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimų išdavimo taisyklių, šių pažymėjimų blankų, taip pat sunkių ligų, kuriomis sergantiems vaikams iki 18 metų stacionare ar medicininės reabilitacijos ir sanatorinio gydymo įstaigoje slaugyti išduodamas pažymėjimas ne ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų per kalendorinius metus, sąrašo bei ligų ir būklių, dėl kurių suteikiamos papildomos 14 kalendorinių dienų nėštumo ir gimdymo atostogos, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“; „Dėl [...] savivaldybės tarybos [...] sprendimo Nr. [...] „Dėl ilgalaikės paskolos iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų ėmimo investiciniam projektui „Vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros plėtra [...] mieste“ finansuoti“ pakeitimo“; „Dėl [...] savivaldybės tarybos [...] sprendimo Nr. [...] „Dėl būsto išlaidų kompensavimo už šildymą ir šaltą vandenį nepasiturinčioms šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“.

Formaliai tai labai tikslūs, pagal taisykles sudaryti pavadinimai, juos galima peikti tik stiliaus ir kalbos sklandumo požiūriu. Toks stilius teisinės kalbos bėda. Nuo jo tik vienas žingsnis iki visai subiurokratintos ir sukarikatūrintos kalbos. O juk iš kodeksų, įstatymų, įsakymų, sprendimų pavadinimai, aiškinimai ir apibrėžimai neretai panašiai keliami į paprastąją kalbą ir raštvedybą.

Sąvokos, terminai ir formuluotės iš įstatymų ateina ir į raštvedybą bei kalbos apyvartą. Juose įprasti juridiniai ir fiziniai asmenys, akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, ūkio subjektai ir kiti yra apibrėžti ir įteisinti pavadinimai. Yra nustatyta tokia įstaigų rūšis viešoji įstaiga (VšĮ), tą nuorodą reikalaujama būtinai rašyti pavadinime. Ligoninės, bibliotekos, pirminės sveikatos priežiūros centrai, privačios mokyklos, net vaikų darželiai tapo viešosiomis įstaigomis. Biurokratiška, negražu ir gremėzdiška, bet kalbos normos nepažeistos... Kas ne kas pasižiūrėjęs į kodeksą ir vietoj įprastos civilinės metrikacijos rašo civilinės būklės aktų įrašų registracijos biuras (skyrius). Nuo tokios tariamai tikslios kalbos nesunku pereiti prie kanceliarinio žargono, kur į paprastą klausimą atsakoma: Išnagrinėję Jūsų prašymą informuojame, kad...[..] privalomojo valstybinio socialinio draudimo sumokėjimo termino atidėjimo klausimą sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba. Arba štai tikrintojai panašiai, stengdamiesi išvardyti visus įmanomus dalykus – duomenų slaptumą, atsakomybę, jos užtikrinimą, savo akte rašo: Nustatyta atsakomybė už duomenų slaptumo užtikrinimo priemonių įgyvendinimą.

Dokumentų ir teisės kalboje nepateisinami akivaizdžiai netikslūs ir nelogiški pasakymai. Jų gali būti dvejopų: kylančių dėl netinkamo kalbos priemonių panaudojimo ir tokių, kurie pačia savo esme yra nelogiški.

Pirmosios grupės neaiškumų gali pridaryti neapdairus padalyvių vartojimas, mat jų reikšmės gali būti neapibrėžtos ir nevienodai suprantamos. Paprastojoje raštvedyboje gana dažnai supainiojami padalyviais reiškiamų veiksmų laiko ir priežastiniai ryšiai. Pavyzdžiui, rašoma Patikrinimas atliktas surašant aktą; norima pasakyti, kad atliktas patikrinimas ir surašytas aktas, o iš pasakymo išeina, kad patikrinta tuo metu, kai rašė aktą. Panašiai dviprasmiškas ir toks pasakymas: Vertybiniai popieriai perleidžiami parduodant. Galima ginčytis, ar perleidžiami tada, kai parduodami, ar pardavimo būdu.

Dėl padalyvių kyla ir kitų nesusipratimų, net bylų. Sudaryta sutartis, kurioje rašoma: Pardavėjui sutinkant pirkėjas (nurodytą sumą) sumoka firmai (nurodytas firmos tarpininkės vardas) taip (toliau vardijama, kada kiek mokama). Po kurio laiko šalys ima ginčytis, ar pirkėjas tarpininkui nurodytu laiku turi mokėti savaime, ar kiekvienu atveju reikia atskiro pardavėjo sutikimo. Abi nuomones galima paremti pasakymu pardavėjui sutinkant: pirmuoju atveju iš padalyvinės konstrukcijos išvedama, jog pardavėjas sutinka, kad taip mokama, antruoju – kad taip mokama, jei (ar kai) pardavėjas sutinka.

Prasčiausia, kad teisės kalboje supainiojamos sąvokos, pažeidžiama logika, nukrypstama nuo tikrovės. Akivaizdus toks pavyzdys – tiesioginį sprendimą reiškiančios įsakymų formuluotės su žodžiu  įsakau skirti premiją, įsakau tvirtinti nuostatus  (kai įsakymą pasirašantis vadovas pats skiria premiją, pats tvirtina nuostatus).

Painiavos pridaryta ir apylinkės teismų pavadinimuose. Pats pavadinimas  apylinkės teismas  reiškia ne sąsają su apylinke, o žemiausios pakopos teismų rūšį, kurią galėtume nusakyti junginiu  apylinkinis teismas. Tokia apylinkės teismo reikšme sudaryti rajonų teismų pavadinimai, pvz., Kretingos rajono apylinkės teismas. Bet nepateisinama skaičiuoti nesamas apylinkes ir rašyti  Vilniaus miesto pirmosios (antrosios) apylinkės teismas. Tai  pirmasis (antrasis) apylinkės teismas.

 

 

Parengė valstybinės kalbos tvarkytojas

 

 

 
Paskutinis atnaujinimas: 2011-06-09 10:25:09