Projektas "Kultūros jungia žmones"

Kalvarijoje gyveno, darbavosi ne vienas žymus rabinas ir išminčius. Štai Tudris Ticktin, iškilus rabinas, 1868 m. emigravo ir Čikagoje įkūrė sinagogą, kuri veikia ir šiandien.

1897 m. vasario 17 d. Jeruzalėje aštuoniasdešimtaisiais savo gyvenimo metais mirė rabinas Moshe Shulgasseris iš Kalvarijos. Velionio nekrologe jis įvardijamas kaip vienas iš unikalių ir ypatingų Šventojo miesto žmonių. Daugelis garbingiausių žmonių kreipėsi į jį patarimų, nes net būdamas brandaus amžiaus jis turėjo stiprią dvasią, buvo kupinas jaunatviškos energijos.

Rabinas Zelig Reuven Bengis, dar žinomas kaip ,,Ruvain“, gimė 1864 m. kovo 6 d., mirė 1953 m. gegužės 21 d. Po ilgų studijų ir darbo kituose miestuose bei jau pelnyto išminties pripažinimo 1911 m. atvyksta į Kalvariją. I-ojo pasaulinio karo metu vietos žydai varomi į Rytus, tad rabinas Bengis pasiekia Smolenską, kur imasi šviesti vietinę žydų bendruomenę Judaizmo klausimais. Po karo grįžo į Kalvariją, buvo gerbiamas ir žinomas kaip geriausias visų Judaizmo sričių žinovas, sulaukdavo religinės teisės klausimų iš viso pasaulio. Prekybos g. (dabar Laisvės g.) 5 turėjo metrikacijos biurą (kaip rodo telefonų knyga), kurio telefono numeris buvo 63. 1932 m. buvo pakviestas į Jeruzalę tarnauti ir užimti garbingą postą, bet pakvietimą atmetė. Rabinas 1933 m. buvo išrinktas Nepriklausomybės kovų žydų atsargos karių Kalvarijos skyriaus garbės teisėju. 1937 m. Ha-Eda ha-charedit-Edah HaChareidis (ultraortodoksų žydų organizacija su centru Jeruzalėje) vadovybė pakartojo kvietimą atvykti ir rabinas Zelig Reuven Bengis išvyko į Palestiną, savo vietoje palikdamas sūnų rabiną Zeev Simoną Bengį. 1947 m. kartu su bendražygiais vedė derybas su britais, kad Jeruzalė kaip miestas negali priklausyti kuriai nors valstybei, reikia palikti tarptautinio ir švento miesto statusą bei dėl leidimo atvykti Europos žydams, išgyvenusiems karą. Rabinas Zelig Reuven Bengis išgyveno iki 1953 m. Tragiška lemtis ištiko Lietuvoje likusį sūnų su šeima. Gittel Sara ir Zeev Simonas Bengiai žuvo Kauno gete Holokausto metu.

Deividas Lifshitcas, po vokiečių okupacijos Suvalkuose gestapui įsakius uždaryti sinagogas bei mokyklas, trumpam apsistojo Kalvarijoje, kas padėjo ieškoti išsigelbėjimo. Rabinas, besitraukdamas iš Suvalkų, kaip patikimą vietą saugoti Šventuosius Raštus pasirinko Kalvarijos sinagogas. D. Lifshitcas gavo Curacao vizą iš Nyderlandų konsulato, pavyko gauti Amerikos vizą, „Agudath Israel of America“ organizacijos dėka buvo suteikta galimybė imigruoti į Palestiną – jie, kaip aktyvų ir visuomenėje pasižymėjusį rabiną, dėl vizos išdavimo nominavo Jungtinių Valstijų valstybės departamentui. 1941 m. vasario 5 d. Maskvoje gavo Japonijos tarptautines vizas, nuo 1941 m. kovo 21 d. turėjo ir Zwartendijko vizą. Tuo metu nelabai kas laukė bėgančių žydų su dviem išimtimis – „savaisiais“ rūpinosi religingi žydai ir žydai sionistai, stengdamiesi prisitraukti geriausius savo atstovus.

HAKHAMS OF KALVARIJA

Quite many rabbis and hakhams  lived and worked in Kalvarija. One prominent rabbi is Tudri Ticktin who emigrated in 1868 and opened a synagogue in Chicago which is still in service.

Rabbi Moshe Shulgasser was a Suwalki rabbi from Kalvarija who died at the age of 80 in Jerusalem in 1897, on February 17th. His obituary highlighted that he was a unique and special person in a Holy town. A lot of honourable people adressed him for advice as he possed a strong soul and was full of vibrant energy despite his ageing.

Rabbi Zelig Reuven Beng known as “Ruvain“ was born in 1864, on March 6th, died in 1953 on May 21st. After long studies and work in other towns and his acknowledgement, he came to Kalvarija in 1911.During WWI rabbi Beng went to Smolensk  as Jews were forced to go to the East, he started to enlight the local Jewish community. After the war he came back to Kalvarija, was highly honourable and prominent as the best expert in Judaism, he even received questions of Jewish religious laws from all over the world. At the address Prekybos street 5 (now Laisvės street) he owned a metrication office. As the telephone number book says his phone number was 63. In 1932, he was invited to Jerusalem and offered an honourable position, but he declined. In 1933, he was elected the judge of honour in Kalvarija department for Jewish soldiers, fighting for independence, held in reserve. In 1937 Ha-Eda ha-charedit - Edah HaChareidis (ultra orthodox organisation with the centre in Jeruslem) executive board repeated their invitation and rabbi Zelig Reuven Beng left for Plestine, son rabbi Zeev Simon Beng replaced him. In 1947, together with his comrades he conducted negotations with Brits as he supported the idea that Jerusalem cannot belong to any country, it should retain the status of international and holy town and European Jews  who had survived WWI could be allowed to come to it. Rabbi Zelig Reuven Beng lived till 1953. His son and Zeev Simon Beng, and his wife Gittel Sara were tormented in Kaunas ghetto during the Holocaust.

   After gestapo had ordered to close synagogues and schools, Rabbi David Lifshitz settled temporally in Kalvarija this helped him to search for escape. Leaving Suwalki he chose Kalvarija synagogues to protect the Hebrew Bible. D.Lifshitz received a Curacao visa from the Netherlands consulate, he also happened to receive an American visa, because of “Agudath Israel of America“ organisation he had a chance to immigrate to Palestine since he had been nominated as an active rabbi to the US department. In 1941, February 5th, he received Japanese international visas in Moscow, since 1941, March 21st, was given a Zwartendijk visa. At that time, hardly was anyone awaiting for Jewish refugees except for religious Jews and Jews zionists who were eager to attract the best representatives.

Trečiojo dešimtmečio pradžioje miestas išliko daugiatautis ir daugiakultūris. 1923 m. statistikos duomenimis, mieste gyveno apie 56 proc. lietuvių, 27 proc. žydų, apie 9 proc. lenkų, beveik 6 proc. vokiečių, 1,5 proc. rusų ir 1 proc. kitų tautybių gyventojų. 1939 m. Kalvarijoje užfiksuota 1000 žydų. Centrinėje Prekybos gatvėje gyvenusių žmonių daugumą sudarė žydai, kurie rūpinosi Kalvarijos atkūrimu, kultūriniu ir politiniu gyvenimu, ekonomikos ir verslo plėtojimu. Prekybos gatvėje įsikūrę žydai padėjo formuotis šio krašto ekonominiam, kultūriniam, politiniam centrui. Prekybos (Laisvės) gatvėje 3-4 dešimtmečiais 80 proc. visų veikusių  įmonių, parduotuvių, sandėlių priklausė žydams.

Vienas didžiausių objektų greta Turgaus aikštės buvo vadinamas ,,kromais“. 1827 m. M. Tryniževskis suprojektavo plytinius parduotuvių pastatus, kitaip žinomus kaip „Žydų prekybos kioskai“, vėliau vadinti ,,kromais“. Iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) visos čia esančios parduotuvės priklausė žydams, tačiau jau po pastato atstatymo (XX a. 3 dešimtmetis) jame buvo ir kitataučiams priklausančių įmonių. Pastate  tilpo ir veikė 24 smulkiojo verslo krautuvės, pavyzdžiui, lietuvės A. Maceikienės arbatinė, vokiečio V. Kimerio šaltkalvio paslaugos, žydo S. Nombergo skardos dirbinių gamyba ir kt. Matome stereotipo, jog mažuose miesteliuose verslą išskirtinai valdė žydai, paneigimą. Šiuo metu šis pastatas neišlikęs – buvo nugriautas ir iš jo plytų pastatyta ir dabar tebeesanti bažnyčios tvora.

KROMS (SHOPS)

In the beginning of the third decade, the town remained both multinational and multicultural. According to the statistics of 1923 there were 56 per cent of Lithuanians, 27 per cent Jews, 9 per cent Polish, 6 per cent German, 1,5 Russian and 1 per cent of other national minorities. In 1939, there were 1000 Jews in Kalvarija. The mojority of residents living in Prekybos street were Jews who took care after the restoration of Kalvarija its cultural and political life matters, development of economics and business. Jews residing in Prekybos street influenced the development of ecomomics, cultural and political centre. 80 per cent of shops, companies, warehouses in Prekybos street were owned by Jews in the third-fourth decades. The biggest object in Turgaus square was called Kroms. In 1827 M.Trynzevski  designed brick  buildings of shops. All shops there belonged to Jews till WWI ( 1914-1918), however, after the restoration of the building  (3rd decade of 20th century) there were companies owned by other national minorities as well. There were 24 small business shops, for example, tea house of A.Maceikiene, locksmith‘s service of German V.Kimer, production of tin works by Jew S.Nomberg and other. This breaks the stereotype that business was mainly owned by Jews in small towns. The building was demolished, and its bricks were used to build the fence around the church.

1914 m. Izraelis Elkesas turgaus aikštės, Tilto ir Užpaklinės gatvių kampe pasistatė didelį 2 aukštų prekybinį namą su sandėliu. I. Elkeso anūkas, E. Elkeso sūnus Joel‘is Elkesas prisimena senelio mažą parduotuvę, kuri ,,visada dvelkė karbolio muilo, žibalo, prieskonių, sūdytų silkių kvapu. Čia su šlike ant viršugalvio, kruopščiai išvalytu surdutu ir tvarkingai apkirpta barzda mano senelis, Israel Meir Elkes, vaikšto tarp statinių ir dėžių, miltų, cukraus ir galvijų pašarų maišų aptarnaudamas valstiečius klientus su išskirtinai geromis manieromis ir humoru. Parduotuvės gale buvo jo mažas kabinetas, į kurį jis pasišalindavo pabūti su savo mylimu Talmudu (...)“.  Žinomiausias šios šeimos atstovas buvo Elhananas Elkesas, gimęs 1879 m. Kalvarijoje, Yisraelio ir Saros šeimoje, buvo antras vaikas iš šešių, vedė Miriam Malbin, įžymus Tarpukario gydytojas, dirbęs Kaune, vėliau buvo išrinktas į Kauno geto seniūnų tarybą, tačiau žuvo koncentracijos stovykloje Vokietijoje (skirtingi šaltiniai nurodo Dachau arba Lansbergo). Kolonialinių prekių prekyba Laisvės g., turgaus aikštės pakraštyje, vertėsi Barelis Elkesas – šeimai priklausęs verslas neblogai vystėsi. Barelis 1932 m. dirbo ugniagesių komandos ūkio vedėju. Holokausto aukų sąraše taip pat sutinkame Hiršą ir Chononą Elkesus, žuvusius 1944 m. spalio 20 d. Dachau koncentracijos stovykloje, bei Dovą ir jo sūnų Šmuelį, kurie žuvo 1941 m. akcijos Kalvarijoje metu. 1931 m. birželio 15-16 d. vykusiuose rinkimuose į Kalvarijos miesto Tarybą išrinkti 9 nariai, iš jų 4 žydai: Abelis Bliumezonas (prekybininkas) Barelis Elkesas (prekybininkas).

THE ELKES‘ HOUSE

In 1914, Israel Elkes built a big two storey shopping building with a warehouse on the corner of Tiltas and Užpaklinės street, in the market square. I.Elkes‘ grandson, E.Elkes‘s on Joel Elkes son shares memories about grandfather‘s shop. “It smelled of a mix carbolic soap, kerosene, spices and salted herring.Here – scullcap in place and frockcoat meticulously brushed, his beard carefully trimmed- my grandfater, Israel Meir Elkes, would move among the barrels and boxes and bags of flour, sugar and cattlefeed, serving his peasant customers with exquisite good manners and humour. In the back of the store, there was his small study. To which he retire to dwell on his beloved Talmud.“ The best known member of this family was Elhan Elkes who was born in 1879 in Kalvarija into a family of Yisrael and Sara. He was the second child out of six, later, married Miriam Malbin. He was a well known doctor during the period between world wars, later, was elected the council of foremen in Kaunas ghetto, but he was killed in a death camp in Germany (resources reveal that either in Dachau or in Lansberg).

Barel Elkes owned a colonial goods shop in Laisvės street, the business was quite flourishing. Barel was also the head of firefighters‘ team property. The list of the Holocaust victims also includes Hirsh and Chonon Elkes killed in 1944-10-20 in Dachau death camp as well as Dov, and his son Smuel who were killed in 1941 in Kalvarija.

In 1931, June 15-16, there was elections to the town council, so all in all, 9 members were elected, 4 of them were Jews: Abel Blumenzon (salesman), Barel Elkes (salesman). 

Viena svarbiausių Kalvarijos miesto gatvių nuo miesto pradžios buvo Turgaus (dabar Laisvės) gatvė. Pastaroji susiformavo kaip viena svarbiausių ekonominių miesto gatvių, kurioje buvo dauguma Kalvarijos parduotuvių, malūnas, miesto savivaldos institucijos, karo metais smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų. Tuometinė Prekybos gatvė buvo viena iš jungiančiųjų Kalvarijos bendruomenės arterijų – ji prasidėjo netoli šv. Agafono cerkvės ir baigėsi ties netoliese įsikūrusiu sinagogų kompleksu. 

Kalbant apie ekonominį Laisvės (Prekybos) gatvės aspektą, verta išskirti keletą mažesnių jo gyvavimo būdų: prekyba kolonialinėmis prekėmis, mediena ar metalo gaminiais, kita sritis – gamyba ir prekyba – kepyklos, odos dirbinių dirbtuvės, techninės inovacijos – elektrinė, Singer firmos atstovybė. Prekybos gatvėje 80 proc. visų veikusių  įmonių, parduotuvių, sandėlių priklausė žydams. 13 parduotuvių savininkų užsiėmė kolonialinių prekių prekyba, 5 geležies ir geležies dirbinių prekyba, 5 manufaktūros prekyba, 4 verslai užsiėmė medienos ir statybinių medžiagų, 2 laikrodžių prekybos  specialistai. Greta užsiėmusių tik prekyba šioje gatvėje veikė nemažai gaminusių tam tikrą produkciją ir ja prekiavusių – 3 odos dirbinių dirbtuvės, 5 kepyklos. M. Vigdoravičiaus ir I. Londono pastatuose  buvo įsikūręs malūnas, sandėliai, veikė pieno, šampano ir vaisvandenių gamyba. L. Kronzonui priklausė ūkio mašinų sandėlis ir kt. Be jau išvardytų verslų veikė žydams priklausančios trys fotoateljė, viešbutis, traktierius, knygynas, advokato kontora, kirpykla. Policijos, ugniagesių štabe ir miesto savivaldybėje aktyviai dirbo žydai, o turimas patalpas nuomojo pradinei mokyklai. 1934 m. visame mieste buvo 63 įmonės (iš jų: 8 avalynės dirbtuvės, verpyklos, 2 siuvyklos, 2 kailių dirbtuvės, 2 pieninės, muilo dirbtuvė, tabako fabrikas, 2 malūnai, 2 mechaninės dirbtuvės, žemės ūkio mašinų dirbtuvė, 3 karstų dirbtuvės, skardos gaminių dirbtuvė, aliejaus spaudykla, 9 kepyklos, 5 kirpyklos, 2 fotoateljė, kino teatras, 2 vaistinės ir kt.) ir 80 krautuvių (iš jų: 45 kolonialinių prekių, 10 manufaktūros, 7 geležies dirbinių, 10 žemės ūkio produktų ir t. t.), praktikavo 2 advokatai, 4 akušerės, 2 stomatologai, 5 gydytojai, veterinarijos gydytojas.

PREKYBOS STREET

The most vital street in Kalvarija since the beginning of the town has been Turgaus street (now Laisvės street). The latter is the most essential street from the economics viewpoint, there were the majority of shops, mill, municipality offices. This street was damaged after world war two. The street (Prekybos) bridged Kalvarija national minorities, for example, it started close to St Agafon orthodox church and finished near the complex of synogogues.

As for economics of Laisvės (Prekybos)  street, it is necessary to point out a few aspects of its existence: one was selling colonial goods, timber, iron items, another production and selling: bakeries, leather items workshops as well as technical innovations- electric power plant, “Singer“ representative office. 80 per cent of all companies, shops, warehouses in the street were private property of Jews. To be more specific, there were 13 colonial items shops, 5 iron items shops, 5 manufactories, 4 timber business and cosntructions, 2 watchmakers. There were also 3 leather workshops, 5 bakeries next to the aforementioned businesses. M.Vigdoravičius and I. London‘s premises included a mill, warehouses, there was also the production of milk champagne and lemonade. L.Kronzon owned a warehouse of agricultural machines. There were 3 photo studios, hotel, tavern, booshop, lawyer office, hairdresser. Jews worked actively in the police office, firefighters‘ headquarters, they also rented the building for the  primary school. In 1934, there were 64 companies in the town: 8 shoemakers‘ workshops, 2 spinning wheel workshops, 2 sewing shops, 2 furriers‘ workshops, 2 diaries, a soap manufactory, 2 mechanical workshops, agricultural machinery workshop, 3 coffins‘ workshops, iron items‘ workshop, oil production workshop, 9 bakeries, 5 hairdressers, 2 photo studios, 2 chemists‘ in line with 80 stores: 45 colonial items, 10 manufactories, 7 iron items, 10 agricultural products an detc. One could also find 2 lawyers, 4 midwives, 2 dentists, 5 doctors and a veterinarian.

1941 m. birželio 22 d., pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, vokiečiai įžengė į Kalvariją, įvesta Vokietijos nustatyta tvarka okupuotose teritorijose. Situacija kiekvieną dieną blogėjo, įtampa augo. Suvalkų pasienio komisariatas buvo pavaldus Tilžės gestapui. Kalvarijos miestelis neįėjo į 25 km pasienio ruožą, priklausantį Tilžės gestapui, tačiau jis buvo 25 km nuo Suvalkų pasienio linijos zonos, todėl SS sturmbannführeris Hansas Joachimas Böhme  įsakė Macholl (komisariato viršininkui) vykdyti susidorojimą su žydais. Didžiausia apgyvendinimo įstaiga Kalvarijoje buvo ties Turgaus/ Prekybos/ Laisvės gatvės viduriu įsikūręs D. Zdrajevičiaus viešbutis ir alaus sandėlis. Juose buvo kalinamos pirmosios Vokietijos okupacinio režimo aukos. Liepos mėnesį prie Orijos ežero nacistinis režimas surengė pirmąsias Kalvarijos gyventojų žudynes. Totalitarinio režimo sankcijos lėmė, kad dalis atvykusių slėptis ir nespėjusių pasitraukti į Rytus žydų liko Kalvarijoje. Archyvų duomenimis, Kalvarijoje nacistinės okupacijos metu buvo galima sutikti žydų iš Lenkijos, SSRS, Baltarusijos, Ukrainos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Rumunijos. Kalvarijos žydai gyveno Lenkijoje, Belgijoje, Rumunijoje, Latvijoje, Vokietijoje, SSRS, Austrijoje.  

1941 m. rugpjūčio 30 d. per šabą buvo sukviesti visi Kalvarijos žydai į turgaus aikštę, jiems pasakyta, jog yra perkeliami į Marijampolę,  surinktieji pėsčiomis išėjo į Marijampolę, kur paskirtuose kareivinių pastatuose laukė iš kitų aplinkinių miestelių atkeliaujančių žydų. Rugsėjo 1 d. Šešupės upės slėnyje tapo lemtinga – tą dieną nužudyta apie 9000 žmonių.

ZDRAJAVICIUS‘ HOTEL

In 1941, on June 22nd, on the first day of war between Geermany and the Soviet Union, Germans entered Kalvarija, they imposed an established German order for occupied territories. The situation was getting worse and worse, the tension was increasing. Suwalki border commissariat worked under Tilsit Gestapo. As Kalvarija town did not belong to the border sector of 25 kilometres supervised by Tilsit Gestapo, it was 25 kilometres from the border sector of Suwalki. Thus SS sturmbannführer Hans Joachim Böhme  ordered Macholl (the head of police office) to annihilate Jews.

The biggest accommodation provider in Kalvarija was the hotel situated in the middle of Turgus/Prekybos street. The hotel and beer warehouse belonged to D. Zdrajevič. The first victims of German occupation were put there. In July, nazi regime started the first massacre of Kalvarija residents. Sanctions of totalitarian regime made Jews refugees from the east stay in Kalvarija According to archives, there were Jews  from Poland, the USSR, Belorus, Ukraine, Germany, Great Britain, Romania. Jews from Kalvarija lived in Poland, Blgium, Romania, Latvia, Germany, the USSR, Austria.

In 1941, on August 30, on Sabbath, Jews were ordered to come to the market square, they were  said that they would be displaced to Marijampole, those gathered were marched to Marijampole where in the barracks had to wait  for the Jews coming from the surrounding towns. On September 1st, it was the ultimate day for  9000 people  who were massacred on the valley of the Šešupe river.

Nors pirmoji Kalvarijoje fotoateljė jau žinoma 1899 m., kurioje dirbo Abelis Zilberšteinas, bet nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu centrinėje Prekybos / Laisvės gatvėje buvo įsikūrusios fotografų studijos, kurių meistrų dėka profesionaliai užfiksuotas miesto gyvenimas ir jo gyventojai, pastarųjų apranga, tradicijos. Šioje gatvėje fotoateljė priklausė žydams – I. Mirlinui, M.Vigderavičiui, Z. Rozentaliui.

Seniausia žinoma M. Vigderavičiaus pokarinė fotografija datuojama 1921 m. Šio fotografo ateljė buvo Prekybos (vėliau Laisvės) g. 9. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui ši miesto dalis buvo visiškai sugriauta, tad dabar tai parko teritorija. Ateljė buvo įsikūrusi antrame namo aukšte. Nors ir būdamas brandus, M. Vigderavičius fotografavo iki pat 1941 m. rugsėjo mėn., kai buvo sunaikinta Kalvarijos žydų bendruomenė. Emanuelis (Manulis), kurio tėvai buvo Shabsie Shabtai ir Sheina Mari, vedė Khavą Evą, Nechomo dukrą. Greta M. Vigderavičiaus šeimos, tame pačiame name gyveno Čadošai (Cados) – Mendelis (Shaul) Čadošas, parduotuvės savininkas, vertėsi dažų ir apmušalų prekyba, buvo vedęs Malką Vigder (Vigderavič), jų vaikai Moišė ir Taiba Penina, Abraomas gyveno Laisvės g. 9. Heršlis Aerovas buvo vedęs Bašą Vigder (Vigderavič), šeimai 1915 m. gimė sūnus Mošė. Visos trys šeimos – Vigderavičiai, Aerovai, Čadošai žuvo Holokausto metu.

Greta M. Vigderavičiaus fotoateljė buvo įsikūręs dar vienas fotografas – Isidorius Iseras Mirlina, jis veiklos ėmėsi apie 1930 m. ir 1931-aisiais atidarė savo ateljė. Šį jauną, perspektyvų fotografą pamėgo Kalvarijos gyventojai, ypač moksleiviai. I. Mirlino ateljė populiarumą rodo gausybė išlikusių nuotraukų, kuriose užfiksuoti mokiniai, Kalvarijos miesto panorama, apylinkės. Fotografijose išlikę beveik visi žinomiausi to meto Kalvarijos miesto vaizdai, įvairios religinės ir tarptautinės šventės, eisenos, paradai. Meistro I. Mirlino fotoateljė buvo Prekybos (Laisvės) gatvėje Nr. 13. I. Mirlinas, kaip ir jo šeima, žuvo 1941 m. Holokausto metu. Tarp žuvusių sutinkame Fanią Tziporą (gim. 1883 m., Balstogėje), ištekėjusią už Natano, jų sūnūs Hertzą (gim. 1911 m.) ir Isserą (gim. 1910 m.), jo žmoną Sarą bei jų sūnus Nataną, apie artimųjų žūtį liudija Isero Mirlino brolis Ichakas.

 1921 m., kaip ir M. Vigderavičius, tik gerokai arčiau Turgaus aikštės, savo fotoateljė atidarė Z. Rozentalis, gimęs 1895 m. ir pavadino „Naujoji fotografija“, kaip priešpriešą M. Vigderavičiaus ateljė, norėdamas išskirti savosios naujumą ir modernumą. Z. Rozentalio ateljė buvo Prekybos (vėliau Laisvės) g. 45. Šis fotografas taip pat savo fotografijas žymėdavo rašaliniu spaudu. Jis taip pat žuvo nacistinės okupacijos metu.

VIGDERAVIČIUS AND MIRLINAS‘ PHOTO STUDIO

The first photo studio in Kalvarija was known in 1989, Abel Zilberštein worked there. During the Independence period of Lithuania there were a few photo studios in Prekybos street. Professionals of photography captured the lifestyles of local residents including their outfits, traditions. There were three Jewish photographers: I. Mirlin, M.Vigderavič, Z. Rozental owned the photo studios in the street.

The oldest postwar photo by M.Vigderavič is from 192. His photo studio could be found at Prekybos Street 9. When WWII broke out, this part of the town was totally demolished, now it is the area of the central park. The photo studio was on the second floor, M.Vigderavič took photos till September 1941 when the Jewish community was devastated. Emanuelis (Manulis) whose parents were Shabsie Shabtai and Sheina Mari, married Khava Eva, Nechom‘s daughter. Next to M. Vigderavičius family, in the same hous, there were the Cados family: Mendel (Shaul) Cados, the shop owner, selling tapestry and paint. He married Mala Vigder (Vigderavič), their offsprings Moišė  and Taiba Penina. Abraom lived at Laisvės street 9. Heršl Aerov married Baša Vigder (Vigderavič), their son Moše was born in  1915. All three families: the Vigderavič, the Aerovs, the Cados were massacred during the Holocaust.

Another photo studio next to M. Vigderavič belonged to a photographer Isidor Iser Mirlin. He started his career as a photographer in 1930 and opened his studio in 1931. This young photographer was popular among Kalvarija residents especially students. The popularity of his studio coul dbe noticed from a myriad of photos where students, Kalvarija surroundings and panoramic views are captured. We can learn about the most popular town images, various religious and national festivals, marches and parades. His photo studio could be found at Prekybos street 13. I. Mirlinas and his family were massacred in 1941 during the Holocaust. The family embraced Fania Tzipor born in 1883  in Balstogė, she had married Natan, had sons: Hertz  who was born in 1911 ad Isser born in 1910. The tragic deaths of Mirlin‘s wife Sara and son Natan were witnessed by Iser Mirlin‘s brother Ichak.

In 1921, Z. Rozental opened his photo studio close to the market square. Z. Rozental was born in 1895, his studio was given a title “The New Photgraph“ in opposition to M. Vigderavičius‘ studio, this enabled him to stand out with a new cutting edge studio. Z. Rozental‘s studio was at Prekybos street 45. This photographer marked his photos with an ink stamp, he died during the nazis occupation.

Kuriantis Lietuvos valstybei buvo sudėtingas periodas, kuris paženklintas kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kalvarijos žydų bendruomenė taip pat jose dalyvavo, kovojo dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės, kuriose dalyvavo ir kalvarijiečiai.

Chaimas Kainovičius (Kanovičius), Berko sūnus, gimė 1901 m. 1922 m. kovo 20 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 3-jame artilerijos pulke, dalyvavo mūšiuose su lenkais. Buvo pakeltas į grandinio laipsnį. Šeštos baterijos vado pasirašytame pristatyme taikytojo Chaimo Kainovičiaus pasižymėjimas aprašytas taip: „1923 metų vasario 17 dieną mūšyje ties Solomiankos ir Smaliukų kaimais, puolant mūsiškių 6-ajam Margio pėstininkų pulkui ir jam padedant mūsų baterijai, jaunas taikytojas pasižymėjo greitu ir tiksliu darbu prie patrankos. Tai davė galimybę baterijai palaikyti stiprią artilerijos ugnį.“ Kario apdovanojimui tarpininkavo III divizijos vadas Ignas Musteikis. 1923 metų balandžio mėnesį už parodytą narsą kovose prieš lenkus ties Smaliukų kaimu apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi Nr. 12156. Kryžius buvo įteiktas prieš iškilmingą 3-ojo artilerijos pulko rikiuotę 1923 m. vasarą. Chaimas Kainovičius iš karo tarnybos pulke buvo paleistas 1924 m. gruodžio 9 d. 1928 m. gyveno Kalvarijoje, Pilies gatvėje. 1935 m. detalūs Kalvarijos verslo įmonių surašymo duomenys rodo Vytauto g. 7 veikusią M. Kanovičiaus kepyklą, o Holokausto aukų duomenų bazėje fiksuota Chaimo Kainavičiaus, vedusio Yafą, kepėjo žūtis 1941 m.

Izaokas (Isakas, Izakas) Sinkevičius, Jankelio sūnus, gimė 1900 m. Kalvarijoje. 1919 m. lapkričio 5 d. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, į Marijampolės batalioną. Vėliau tarnavo 6-ajame pėstininkų Margio pulke, antroje kuopoje. Dalyvavo kovose su lenkais ties Lipsku. Pasižymėjo ir malšinant Panemunės kareivių sukilimą. Pristatyme apdovanojimui sakoma: „Eilinis Izaokas Sinkevičius per 1920 m. vasario 21-23 d. 2-ojo atsargos bataliono sukilimą drąsino savo tautiečius žydus prieš sukilėlius ir buvo geru pavyzdžiu kitiems. Per vasario 23 d. antpuolį įsiveržė į Panemunę, malšino savo tautiečius – sukilėlius kareivius ir gražiai atliko savo pareigą prieš sukilėlius.” 1920 m. gegužės mėnesį už parodytą narsą malšinant 1920 m. vasario sukilimą Panemunėje apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi Nr. 921. 1926 m. gruodį, registruojant Vyties Kryžiaus kavalierius, gyveno Kalvarijos mieste, 1928 m. Trakų apskrities Onuškio miestelyje. Tolesnis kavalieriaus likimas tiksliai nežinomas. Yra žinių, kad po 1928 m. Izaokas Sinkevičius emigravo į Pietų Ameriką, Argentiną. Kauno laivų bilietų agentūros archyve fiksuota, kad 27 metų amžiaus Izaokas Sinkevičius 1928 m. spalio 29 d. su laivu „Desbado“ iš Kauno per Prancūzijos Šerburo uostą išvyko į Buenos Aires.

Jakūbas (Yankel / Jacov) Santockis gimė 1901 m. lapkričio 28 d. (motina Zlata), Kalvarijoje. Jakūbas 1919 m. tapo Lietuvos Respublikos savanoriu, tarnavo 6 bataliono 3 kuopoje Marijampolėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose, apdovanotas savanorio medaliu, kuriuo labai didžiavosi ir visada turėjo su savimi. J. Santockis vedė Eta Zivov, sulaukė 4 vaikų: Idos, Nechamos, Zlatos ir Genyos. 1941 m. birželio mėn. prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui ir oro antskrydžiams Jakūbas su šeima bandė pėsčiomis bėgti, bet buvo areštuoti ir nugabenti į Kauno VII fortą. Čia atskirtų nuo šeimų vyrų laukė mirtis. Kai J. Santockiui liepė nusirengti ir ruoštis, jis išsitraukė savanorio medalį ir tarė jį saugojusiam baltaraiščiui: „Noriu, kad žinotum, jog ruošiesi nužudyti savanorį“. Akivaizdu, jog šis veiksmas padarė įspūdį ir išgelbėjo Jakūbo gyvybę. Po kelių savaičių vyras grįžo į šeimą, išgyveno dar metus Kauno gete, žuvo 1945 m. vasario mėn. Dachau koncentracijos stovykloje, likus dvejiems mėnesiams iki išvadavimo. Žmona Eta Zivov Santockienė nuo 1941 m. gyveno Kauno gete, žuvo 1944 m. Aušvico koncentracijos stovykloje. Pasibaigus karui iš šeimos išliko tik Nechama ir Zlata. Ettie (Sidrer / Santocki) Zilber žodžiais senelio medalis yra šeimos istorija, atsidavimo Lietuvos valstybei, kaip ir Lietuvos žydų istorijos simbolis.

1933 m. lapkričio mėn. Kanažickienės kino salėje įvyko žydų atsargos karių Kalvarijos skyriaus steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvavo 50 atsargos karių. Į skyriaus sudėtį įsirašė 25 žydai – atsargos kariai. Dalis miesto žydų priklausė šaulių organizacijai, ypač aktyvus šios organizacijos narys buvo Kalvarijos valstybinės psichiatrinės ligoninės direktoriaus pavaduotojas gydytojas Zarcinas A. J., kuris  kasdien 17-18 val. teikė šauliams nemokamas medicinines paslaugas. Šis gydytojas taip pat rėmė ir Kalvarijos skautus, nuolat buvo renkamas jų paramos komiteto nariu. Advokatas Joselis Malachas, kurio kontora sėkmingai veikė visą tarpukarį, 1934 m. buvo išrinktas į miesto tarybą, buvo Nepriklausomybės kovų žydų atsargos karių Kalvarijos skyriaus garbės teismo narys kartu su rabinu Bengiu ir M. Gulbasu. Šaulių apginklavimui 1939 m. įvairias pinigų sumas aukojo A. Jakobzonas, L. Kronzonas, S. Kaplanas, G. Kaganskis ir kt.

PARTICIPANTS OF FIGHTINGS FOR THE INDEPENDENCE

Establishing the republic of Lithuania was a complicated period marked with fightings for the independence. Kalvarija Jewish community took part in the fightings, in which the residents of Kalvarija also did, for the independence of Lithuania

Chaim Kanovich, son of Berk, born in 1901, was conscripted into Lithuanian army in 1922, on March 20th, served in the 3rd artillery unit, took part in battles with Poles and received a private first class. The head of the sixth battery in his presentation describes Chaim Kanovich‘s role  from a gunner missle section, “ in 1923, on February 17th,  in the battle at Solomiank and Smaliukai village, while the 6th regiment of Margis was attacking and assisting our battery, a young gunner excelled in a perfect and precise work with the cannon. This made the mattery to keep an intense fire“. Military award was mediated by the head of the 3rd devision Ignas Musteikis. In 1923, in April for his courage in fights against Poles close to the village Smaliukai he received the First grade Vytis Cross Nr.12156. The Cross was awarded before the festive lineup in the summer of 1923. Chaim Kanovich was dismessed from his military service in 1924, on December 9th. He lived in Kalvarija in Pilies street. A detailed business census of 1935 reveals that M.Kanovich owned a bakery at Vytautas street 7. The Holocaust victims data base provides with the information that Chaim Kanovich, who had married Yafa, was killed in 1941.

Isaok Sinkevich, a son of Jankel, was born in 1900 in Kalvarija. In 1919 on November 5th was conscripted into Lithuanian army, Marijampole battalion. Later served in the 6th regiment of Margis infantrymen, second company, took aprt in fightings against Poles in Lipsk. He was one of those who helped to put down the uprising of Panemune soldiers. In his nomination for the award, it is claimed that private Isaok Sinkevich was encouraging his Jewish fellows during the uprising of the second battalion in 1920, on February 21st-23rd, and he was a perfect role model for the rest. During the the attack on February 23rd, invaded Panemune and supressed his fellow – insurgents and served his duty perfectly.In 1920, in May,  he was awarded with the First grade Vytis Cross Nr. 921 for the bravery while supressing the Panemune uprising of 1920 in February. In 1926, in December while registering all Vytis Cross persons, he lived in Kalvarija, in 1928 in Onuskis, Trakai region. His destiny is not known, it also claimed that Isaok Sinkevich emigrated to South America- Argentina.In the archives of Kaunas ships tickets agency there is stated that Isaok Sinkevich aged 27 left Kaunas for France by the Desbado ship, then from the Sherbur harbour fled to Buenos Aires.

Jakūbas (Yankel/Jacov) Santockis was born in 1901, on November 28 th in Kalvarija, his mother was Zlata. Jacov became a military volunteer in 1919, served in the 6th Battalion, 3rd Company in Marijampolė, he participated in fights of independence. He was also awarded with the medal for his brilliant service, he was proud of it and always kept it with himself. J.Santockis married Eta Zivov, had 4 offsprings: Ida, Nechama, Zlata and Genya.In 1941, in June when WWII  between the USSR and Germany broke out, after air bombing, Jakov decided to flee on foot with his family, but was arrested and taken to the 7th fort of Kaunas. There men were separated from their families and killed. When J.Santocki was ordered to undress and line up, he quickly pulled out his his volunteer medal, showed to the guard ans said: I wish you knew that you were killing a military volunteer. It is quite obvious that it impressed the guard and saved Jacov‘s life. After a few weeks, he came back to his family survivd in Kaunas ghetto, but was killed in 1945, in February in Dachau death camp, two months befor eits liberation. His wife Eta Zivov Santocki had lived in Kaunas ghetto since 1941, was killed in Auscwitz, death camp in 1944. After the WWII finished only Nehama and Zlata survived, according to Ettie Zilber, grandfather‘s medal is the family history, a symbol for his devotion for the independence of Lithuania and history of Lithuania Jews.

In 1933, in November, there was the founding meeting of Kalvarija Jewish soldiers in reserve, the meeting was called in Kanažickiene cinema hall, all in all 50 soldiers in reserve joined the meeting. Klavarija department included 25 Jewish sodiers in reserve. Some town Jews belonged to the riflemen organisation, one of the most active member of this organisation was Zarcin A.J. He was also known as a deputy assistant at a Kalvarija psychiatric state hospital, every day fro, 17.00-18.00, he provided with necessary medical service free of charge to riflemen.this doctor also supported Kalvarija scouts, he was frequently elected as a member of the support committee.

Lawyer Josel Malach whose office was flourshing during the interwar period, in 1934 was elected to the town council, was a Jewish soldier for Independence fights in reserve, he was also a member of honour at the court in Kalvarija department together with rabbi Bengi and M.Gulbas. To equip riflemen with arms in 1939, money was awarded by A. Jakobzona, L. Kronzon, S. Kaplan, G. Kaganski and others. 

Iš pradžių šeimos vardas buvo Kreinzonai, kas pažodžiui išvertus iš jidiš kalbos reiškia „karūnos sūnus“. Vėliau pavardė buvo pakeista į Kronzon.

Filipovo miestelyje, netoli Suvalkų, gyveno giminingos Kronzonų ir Finkelšteinų šeimos. Šeimos susitiko, kai Shmueliui buvo apie 12 m., o Finkelšteinų dukrai apie 10 m. Tėvai pajuokavo, kad Shmueliui teks vesti šią merginą, tačiau Shmuelis apsidairęs pamatė 3 m. Chają ir tarė: „Ne! Aš vesiu shvartzke (brunetę)“. Ir tada parodė į Chają. Pažadą ištęsėjo. Kai būsima nuotaka užaugo ir buvo gautas rabino leidimas (nes šeimos buvo giminingos), jie susituokė. Šeima užaugino 3 dukras ir 3 sūnus.  Shmuelis ( 1865-1934 m.) ir Chaja (1872-1936 m.) Kronzonai. Anūkas Saabia pasakoja, kad senelis puikiai mokėjo Bibliją, linksmindamasis su draugais jis cituodavo ištisus skyrius. Įspūdinga tai, kad mokėjo ne tik nuo pradžios iki pabaigos, bet ir nuo pabaigos iki pradžios, o jei kas nors įkišdavo kaištį į jo Bibliją,  galėjo tiksliai nurodyti žodį, esantį po segtuku kiekviename puslapyje.

1911 m. S. Kronzonas pastato 2 aukštų pastatą tuo metu vadinamos Turgaus ir Varšuvos gatvių kampe, o 1912 m. greta Varšuvos g.  dar vieną 2 aukštų pastatą, kuriame įkuria mechanikos dirbtuves. Verslas auga ir klesti, tačiau prasidėjus I-ajam pasauliniam karui šeima pasitraukia iš miesto. Pasitraukus frontui, grįžo ir atstatinėjo namus bei verslą. 1922 m. Leibušas Kronzonas jau registruojamas kaip praktikuojantis gydytojas, žinomas ir gerbiamas specialistas Kalvarijoje. Shmuelis Kronzonas garsėjo kaip žemės ūkio mašinų taisymo dirbtuvių savininkas. Be to, S. Kronzonas valdė ir tabako verslo įmonę, kuri sėkmingai vykdė savo veiklą.  S. Kronzono valdomame pastate 1922 m. įkurta Centrinio žydų banko atstovybė. Tuo metu  ji buvo „vienas iš didesnių bankų, turėjusių išplėtotą savo įstaigų tinklą visoje šalyje.“ Bankui priklausė 85 liaudies bankai ir keli skyriai, todėl operacijas atlikdavo visoje šalyje. Raštvedyba banke buvo tvarkoma jidiš kalba, išskyrus viešas operacijas, kurios buvo tvarkomos valstybine lietuvių kalba. 1927 m. Kalvarijoje jis turėjo 246 klientus. S. Kronzonas verslą pradėjo tris kartus: prieš I-ąjį pasaulinį karą, karo metu Ukrainoje ir po karo vėl Kalvarijoje. Visi 6  šeimos vaikai buvo labai gabūs ir gavo puikų išsilavinimą.

Gydytojo Leibušo ( Leibush) ( 1896-1941 m.) ir žmonos Bellos ( 1904-1941 m.) šeimoje augo 2 dukros – Mina ir Chaja. Gyveno ir dirbo Kalvarijoje. Šeimoje Leibušas laikytas gabiausiu vaiku, nes,  pavyzdžiui, norėdamas išmokti anglų kalbą, jis išmoko žodyną ir gramatikos vadovėlį atmintinai. Po tėvų mirties 1936 m. iš Vytauto g. persikraustė gyventi į pastatą, esantį Laisvės g. 2 bei Dariaus ir Girėno g. sankirtoje. Šeima išžudyta  Holokausto metu, 1941 m. rugsėjo 1 d. Marijampolėje. Gydytoja Bella ( 1899-1994 m.) ir vyras prof. Arkadijus (Arkady) Merkovas (gydytojas). Bella po 1914 m. įvykdytos visos šeimos deportacijos prieš I-ąjį pasaulinį karą negrįžo į Lietuvą, gyveno Ukrainoje. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui išvyko į Maskvą. 1948-1953 m. Arkadijus buvo ištremtas į Sibirą. Bella su vyru susilaukė 2 dukrų. Šeina (Jenia) (1901-1943 m.) dėl sveikatos problemų nebaigė medicinos studijų.  1925 m.  ištekėjo už advokato Mendel (Monia) Bokšickio (Bokshitzki) (1898- 1941 m.). Buvo aktyvi visuomenininkė, padėdavo broliui Leibui gydyti pacientus.  Iki 1939 m. gyveno Alytuje, vėliau persikraustė į Vilnių, nes, Mendelio nuomone, Vilniuje buvo geresnės galimybės veikti, vystyti verslą. 1941 m. prasidėjus nacių okupacijai Lietuvoje, kartu su šeima buvo kalinta Vilniaus gete. Vyras nužudytas tais pačiais metais, o sūnus išvežtas į koncentracijos stovyklą Estijoje 1943 metais. Prieš pat geto likvidavimą 1943 m. kartu su dukra ji pabėgo iš geto ir bandė slapstytis, tačiau po kelių savaičių buvo surasta ir nužudyta. Sheina ir Mendelis žuvo Holokausto metu. Dukra Lilya ir sūnus Saabia išgyveno ir išvyko į Izraelį. Gydytojas Abraša (Abrasha) (1903-1977 m.) ir žmona Berta (1908-1944 m.), žmona Rakchelė (1917-2008 m.). Berta, dvi dukros Simair ir Geta, sūnus Shmuelis (pavadintas senelio Shmuelio Kronzono garbei) žuvo Holokausto metu. Visi Kronzonų šeimos vaikai buvo labai gabūs, puikiai mokėsi, baigę mokyklas buvo apdovanoti aukso medaliais. Tačiau Abrašos nedomino mokslai, jam labiau patiko daužyti kaimynų langus, mėtyti akmenis. Kai ateidavo skųstis tėvui Shmueliui Kronzonui, vienam stambiausių Kalvarijos verslininkų ir labai išmintingam žmogui, sūnus atsakydavo: ,,Aš nekaltas, jei jis pasitaikė akmens skridimo trajektorijoje“. Vieną dieną tėvas pasikvietė sūnų ir išdėstė, kad, kol jis gyvas, visus vaikus rems ir padės kiek galėdamas, tačiau jam mirus, visi turi gebėti pasirūpinti savimi,  jeigu nenori mokytis, turi išmokti amato. Buvo susitarta ir Abraša išvyko mokytis laikrodininko amato į nedidelį miestelį. Shmuelis Kronzonas prisakė meistrui laikytis griežtos tvarkos mokant sūnų. Abraša apsigyveno laikrodžių meistro dirbtuvėse, kuriose gavo suolą nakvynei. Patalpos buvo nešildomos, už nešant išpiltus pietus buvo baudžiamas pliaukštelėjimu. Ilgai netrukus Shmuelis Kronzonas vieną naktį išgirdo daužant duris. Paklausęs ,,Kas ten?“,  išgirdo atsakymą: ,,Abraša grįžo mokytis!“. Praktinis mokymas davė puikų rezultatą. Abraša per vienerius metus baigė dvi klases. Jis, kaip ir kiti jo broliai ir seserys, mokyklą baigė aukso medaliu. Kai Abraša studijavo mediciną, jis kartu mokėsi Berlyne groti smuiku. Baigęs medicinos ir muzikos studijas Romoje, „Abrasha“ taip pat baigė muzikos studijas ir netgi koncertavo viešuose koncertuose, įskaitant ir Berlyną. Ne tik jo kruopštumas, bet ir tėvo pamokos  lydėjo visą  likusį gyvenimą. Vedė Bertą Pruzhan, gyveno Kaune iki geto suformavimo.  Abraša buvo išgabentas į Kaiservaldo stovyklą netoli Rygos,  vėliau į Štuthofo koncentracijos stovyklą Vokietijoje, išgyveno iki karo pabaigos. Berta kartu su 3 vaikais sudegė gyva likviduojant getą 1944 m. Jauniausia dukra Geta gimė likus vienai dienai iki geto uždarymo, o mirė paskutinę geto egzistavimo dieną. Po išlaisvinimo iš Štuthofo koncentracijos stovyklos Vokietijoje Abraša sužinojo, kad neteko visos šeimos. Gyvendamas Vokietijoje sutiko  gydytoją iš Šiaulių Rachelę Kaminetz, susituokė ir 1949 m. išvyko į Izraelį. Susilaukė sūnaus ir dukros. Gydytoja Rachelė (1906-1943 m.) su vyru Herzls (1904-1962 m.) Bergeris augino 3 sūnus ir dukrą. 1933 m. išvyko į Palestiną (Izraelį). Rachelė medicinos studijas pradėjo Palerme Italijoje, baigė Jėnos universitete (Vokietija), kur ir susitiko su būsimu vyru Herzl. Vykdama studijuoti į Italiją Rachelė nemokėjo kalbos, tad prieš kelionę nusipirko italų kalbos vadovėlį ir kelionės metu išmoko pakankamai, kad galėtų susikalbėti bei pradėti studijas. 1933 m. Herzl apsigynė daktaro disertaciją, tačiau Hitleriui įvedus antisemitinius apribojimus, panaikinti visi žydų moksliniai laipsniai. Rachelė ir Herzl susituokė ir 1933 m. išvyko į Palestiną (Izraelį). Šiuolaikiniai Jenos universiteto tyrėjai pateikė Herzl disertaciją pakartotiniam svarstymui,  po kurio universiteto taryba nusprendė suteikti daktaro laipsnį „cum laude“ po mirties. Herzl buvo žurnalistas, laikraščio redaktorius, Izraelio parlamento narys. Inžinierius Zalmanas (1907-1978 m.) vedė Lizą (1905-1977 m.), šeimoje augo 3 sūnūs, tarnavo Lietuvos karinėse oro pajėgose.  Inžinieriaus studijas baigė universitete Kaune, planavo siekti matematikos doktorantūros, kreipėsi į universiteto rektorių prašydamas likti dirbti asistentu. Rektorius buvo sužavėtas Zalmano gebėjimų ir pasiekimų, tačiau atsakė, kad ,,...aš jau turiu vieną žydą“. Zalmanas vedė Lizą Meizel, 1935 m. išvyko į Palestiną (Izraelį), susilaukė 3 sūnų. Estera Stein, Chajos Kronzonienės sesuo, gyveno ir ištekėjo JAV, bet palikusi vyrą grįžo į Lietuvą ir apsigyveno kartu su sesers šeima Kalvarijoje. Sesers vaikai ir anūkai ją vadino tiesiog „teta Estera“.

Kaip prisimena Jenios (Šeinos) ir Mendelio sūnus Saabia, ,,Kronzonų šeima visada buvo labai artima ir visada susirinkdavo namuose Kalvarijoje, net ir tada, kai pasklido po pasaulį. 

THE KRONZON‘S HOUSE

Initially, the family name was the Kreinzons (Kreinsons), its Yiddish meaning attributes to the son of the crown. Later, the surname spelling was transformed to the Kronzons (Kronsons).

Two closely related families the Finkelsteins and the Kronzons lived in Filipovo town not far from Suwalki. The families met together when Shmuel was 12 years old and the daughter of the Finkelshteins was nearly 10 years old. Parents were kidding that Shmuel was supposed to marry their 10 year old daughter. However, Shmuel objected to the idea and claimed that he would rather marry Chaja aged 3 years old. He kept his promise, and married Chaja after the permission had been released by the rabbi as the newly weds were relatives. The family brought up three daughters and three sons. Shmuel Kronzon ( 1865- 1934 m.) and Chaja (1872- 1936 ) Finkelshtein-Kronzon.There were six offsprings in the family.  Their grandson Saabia shares his reminiscence, his grandfather was excellent in the Bible while kidding with his friends he was fond of quoting full chapters both forwards and backwards. He also was able to spot any word in any page of the Bible despite the pin put onto.

S.Kronzon built the two storey building on the corner of Turgaus and Varšuvos streets in 1911. Then in 1912 he built another two storey building where the workshop for mechanics was established. The business was prolific and flourishing, however, with the breakout of WWI the family fled the town. After the front had left, they came back to restore both their business and home. In 1922 Leibush Kronzon is reported as a well known and highly respected doctor- practitioner in Kalvarija whereas Shmuel Kronzon is known as the owner of the workshop on agricultural equipment. S.Kronzon also ran a flourishing tobacco business company. The Kronzons building involved the Jewish central bank representatives‘ office established in 1922. At that time, it was one of those big banks that embodied representative offices in all Lithuania. As the bank embraced 85 folk departments, it was able to carry out transactions in any part of Lithuania. The language of documents was Yiddish except for public operations and transactions that were in Lithuanian. It is known that in 1927 there were 246 customers in Kalvarija. S.Kronzon launched his business three times before WWI, during the war he carried out various businesses  in Ukraine and later after the war again in Kalvarija. All six offsprings obtained an excellent education.

Doctor Leibush (1896-1941) and his wife Bella brought up two daughters Mina and Chaja, they lived and worked in Kalvarija. Leibush was regarded as the smartest child in the family. For example, to learn English he learned both the content of the dictionary and grammar book by heart. After his parents‘ death he  moved from Vytautas street to Laisves street. The family was devastated during the Holocaust in Marijampole in 1941, September 1st. Doctor  Bella ( 1899-1994) and her husband professor Arkadyj they brought up two daughters. After the family deportation from Lithuania before WWI, she did not return and stayed in Ukraine. When WWII broke out she moved to Moscow. The year 1948-1953 mark the period when her husband Arkadyj was deported to Siberia.Sheina (Jenia) ( 1901-1943) due to health problems could not graduate from medicine studies. In 1925 she married a barrister Mendel (Monia) Bokshitzki (1898- 1941). She was a social activist, assisted her brother Leibush in medical practice. She lived in Alytus until 1939, later moved to Vilnius as brother Mendel had claimed that there were better career prospects and develop their business. In 1941 under nazi occupation, the family was  imprisoned in Vilnius ghetto. The husband was killed in the same year, the son was deported to the concentration camp in Estonia in 1943. Before the ghetto was closed in 1943, she together with her daughter succeeded to escape and tried to hide. Unfortunately, in a few weeks she was found and killed. Daughter Lilya and son Saabia survived and left for Israel. Sheina and Mendel were killed during the Holocaust. Doctor Abrasha  ( 1903-1977) wife Berta ( 1908-1944 ) , wife Rakchel ( 1917 -2008 m.). Wife Berta, two daughters Simair and Geta, son Shmuel named after his grandfather Shmuel Kronzon were killed during the Holocaust. All offsprings of the Kronzons were all very smart, excellent learning, graduated from schools with flying colours and awarded with gold medals. However Abrasha was not very keen on learning at first, he was so naughty and used to break neighbours‘ windows with stones. When neighbours came to complain about Abrasha‘s behaviour, he tried to excuse that it had not been his fault, the problem was with the wrong location of houses which appeared straight in the directions of the thrown stones. Once his father said to his son that he would support all his offsprings until he was alive, yet after his death they all would have to cater after themselves, the father also added that if he did not intend to study he should serve an apprenticeship to learn a craft. It was agreed that Abrasha would learn the craft of watchmaking and sent him to a small town. Shmuel Kronzon had told the craftsman to be very strict with teaching, Abrasha lived in a cold workshop of a watchmaker, he slept on the bench, he even experienced physical punishments for spilling the lunch plates. One night Shmuel Kronzon heard somebody knocking at the door. He wondered who had been there, it was Abrasha who came back to his father with the news that he was going to learn at school. The apprenticeship had taught him a lot, Abrasha managed to graduate from two classes in one year, graduated the school with a gold medal. Later not only did he study medicine but also learned how to play the violin even in Berlin. After graduating from both medicine and music studies, he played in concerts such cities as Rome, Berlin. His thoroughness and father‘s lessons remained for the rest part of his life. He married Berta Pruzhan and lived in Kaunas until the ghetto was opened there. Abrasha was deported to Kaiserwald camp not far from Riga, later to Shtuthoff concentration camp in Germany, he managed to survive until the end of war. Berta together with her offsprings died in flames of Kaunas ghetto fire in 1944. The youngest daughter Geta was born a day before closing the ghetto and died on the final day of the ghetto. After Abrasha had been released from the concentration camp in Stuthoff, Germany, learned that he lost all his family members. While living in Germany he met a doctor from Šiauliai Rachel Kaminetz, he married her in 1949, left for Israel and raised a son and a daughter.                      Doctor Rachelė ( 1906- 1943) husband Herzl ( 1904-1962 ) Berger brought up three sons and a daughter in 1933 left for  Palestein ( Israel). Rachel started her medicine studies in Palermo, Italy, graduated form Jena university in Germany where she met her future spouse Herzl. Before leaving for Italy she did not speak any Italian, so before her trip to Italy she bought a coursebook on the Italian language and while travelling she learned enough to lead a conversation and start studying. In 1933, Herzl finished his postgraduate thesis (disertation) due to Hitler‘s antisemitic restrictions all scientific degrees that belonged to Jewish scholars were cancelled. Rachel and Herzl married and left for Palestein ( Israel). Currently, scholars of Jena university looked through Herzl‘s dissertation repeatedly and decided to award him with cum laude ( degree with honour)  doctor‘s degree after his death. Herzl was a journalist, newspaper editor a parliament member of Israel. Engineer Zalman ( 1907-1978) married Liz ( 1905-1977)  there were three sons in the family, they served in Lithuanian Air Force. He graduated from engineering in Kaunas and intended to do postgraduate studies in Maths. Therefore he addressed the rector to allow him work as an assistant in university. Rector was fascinated  with his achievement, but objected to his request explaining that he had already had one Jew. Zalman married Liz Meizel and in 1935 left for Palestein ( Israel) and brought up three sons. Estera Stein a sister of Chaja Kronzon lived and married in the USA, but left her husband and returned to Lithuania and lived with her sisters‘s family in Kalvarija. Sisters offsprings and grandchildren called her aunt Estera.

As Saabia who is a grandson of Sheine and Mendel claims that the Kronzons family always used to be very close, and they managed to gather together even at those times when they had been scattered in all over the world.

Abelis Bliumenzonas gimė 1897 m. Kalvarijoje,  Mejerio ir Helenos Bliumenzon šeimoje. Kartu  su juo augo dvi seserys ir brolis. Šeima gyveno Vytauto g. 2. Abelis su žmona Mira augino 3 vaikus: sūnus Meilą ir Janochą bei dukrą Piešą.

1916 m. okupacinė vokiečių valdžia atkūrė ugniagesių komandą, kuriai vadovauti buvo patikėta Abeliui Bliumenzonui. Per trumpą laiką į ją įstojo virš 100 žmonių, nes komandos narių nevarė į priverčiamuosius darbus.

1919 m. išrinktas į miesto tarybą.

1920 m. Kalvarijos miesto tarybos buvo išrinktas burmistro E. Feiferio padėjėju.

1921-1925 m. savivaldybės vicepirmininkas.

1929-1940 m. savivaldybės viceburmistras.

1924 m. išrinktas į Kalvarijos miesto tarybą, kurioje buvo 18 narių, iš jų – 6 žydai.

1931 m. birželio 15-16 d. vykusiuose rinkimuose išrinktas į Kalvarijos miesto tarybą, kurioje iš 9 narių buvo 4 žydai.

1932 m. paskirtas ugniagesių komandos viršininku (pakeitė iš pareigų pasitraukusį Romaną Nizolomskį).

1933 m. nepritarė elektros boikotui, Kalvarijoje kilusiam dėl Abelio Jakobzono reikalaujamos elektros kainos. Kaip savivaldos atstovas turėjo derėtis dėl kainų mažinimo.

1934 m. išrinktas į Kalvarijos tarybą, kurioje iš 9 narių 3 buvo žydai.

1935 m. Abelis Bliumenzonas vėl tapo burmistro pavaduotoju.

1921-1940 m. priklausė šauliams, nuo 1932 m. priklausė šaulių komitetui, buvo Kalvarijos skyriaus kasininkas.

1937 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino II laipsnio medaliu. Lietuvą okupavus SSRS, su šeima 1941 m. birželio 17 d.  buvo ištremtas į lagerį Rešotai, Nižnij Ingašo r. Krasnojarsko kr. 1943 m. sausio 2 d. nuteistas mirti, sušaudytas Kanske, Krasnojarsko kr. BBK KGB SAR, reabilituotas 1962 m.

Žmona Mira žuvo Svetlo Zelionojė, Parbigo r., Tomsko sr. sūnūs Janochas ir Meilas bei dukra Pieša išgyveno. Sūnus Meilahas grįžo į Lietuvą.

Sesuo Breina (Bronija) Bliumenzonaitė Epstein (vyras Mošė Epšteinas, verslininkas)  žuvo 1944 m. Aušvico koncentracijos stovykloje. Jų sūnus Yakobas gimė 1920 m., žuvo 1941 m. Radviliškyje, dukra Faivel (Sharaga) gimė 1922 m., žuvo 1941 m. Kaune, sūnus Mordehajus žuvo 1944 m.

Sesuo Dina Bliumenzonaitė gimė 1898 m. Likimas nežinomas.

Brolis Mendelis Bliumenzonas buvo gydytojas. 1901 m. jo namuose kilęs gaisras, kurį gesino miesto ugniagesių komanda. 1919 m. įsigijo mažai apgadintą, didelį, 2 aukštų buvusį apskrities valdžios pastatą Laisvės prospekto ir Pilies gatvės (dabar Dariaus ir Girėno g. bei Vytauto g. sankryža). Pastato pirmame aukšte įsikūrė pats. 1935 m. jo telefono numeris buvo 41, adresas – Vytauto g. 2. Antrame pastato aukšte 1919 m. rugsėjo 15 d. Kalvarijoje įsteigta žydų progimnazija, kuri iš pradžių vadinosi Kalvarijos žydų vidurine mokykla. 1922 m. sausio 1 d. progimnazijoje veikė 4 klasės, kuriose mokinosi 80 mokinių, dirbo 7 mokytojai. Progimnazijos finansavimu rūpinosi miesto žydų komitetas (surinko 112540 auksinų). Buvo mokoma hebrajų kalba. 1935 m. Sodų g. dokumentuose minima žydų pradžios mokykla.

Kalvarijos žydų bendruomenė buvo aktyvi miesto dalis. Visur ir visada galėjai sutikti jaunimą. Štai 1932 m. medelių sodinimo šventėje dalyvavo žydai mokiniai, skautai, draugija ,,Berit Trumpeldor“, žydų bendruomenė. Apie gausią švietimiečių bendruomenę liudija mokytojų, žuvusių Holokausto metu, sąrašas: Benkaimas Aronas (žuvo Maidaneko konc. st.), Golenpol (Idelsaitė) Dvora (žuvo Kaune), Hopenštein (Rubinšteinaitė) Golda (žuvo Kauno gete), Yaverbaum Yakovas Mordechajus (žuvo Lenkijoje), Koplevič (Rembergaitė) Chaja Beila (žuvo Vilniuje), Kricinskaja Galina (tremtinių surašymo duomenimis, Kamenski raj. 1941 m., rugpjūtis), Melamed (Grinbergaitė) Khana (žuvo 1941 m.), Samover (Openšteinaitė) Golda (žuvo Marijampolėje). Iš viso 13 mokytojų, inžinierių, fizikas, mechanikas. Tarp žuvusių gausu ir mokinių: Berkovičiūtė Chaja, Burak Šmuelis, Čadošas Abraomas, Čadošaitė Taiba, Goldinas Borisas, Grabovskis Davidas, Kaganskis Zusul, Kaganski Davias, Kronzonaitė Lėja, Kronzonas Yakobas, Mark Lėja, Sosnovski Jakobas, Veineris Rachmielius, 14 studentų-mokinių, 90 vaikų.

BLUMENZON- THE OLD MUNICIPALITY

Abel Blumenson was born in Kalvarija in 1897 into a family of Meyer and Helen Blumenson; there were  three offsprings: two sisters and a brother. The family lived in Vytautas street 2. Abel together with his wife Mira brought up three children: a son Meil, Janoch and a daughter Piesha.

Under the occupational German government, firefighters' brigade was re-established in 1916. Abel Blumenson supervised the brigade. More than 100 people enrolled on the team as they did not have to serve their duty in mandatory work.

In 1919, he was elected to the town‘s council.

In 1920, he was elected as a vice burmister of E.Feifer.

In 1921-1925, a vice executive in the municipality.

In 1929-1940, a vice burmister in the municipality.

In 1924, was elected to Kalvarija council of 18 members, 6 of them were of a Jewish origin.

In 1931, on June 15-16 th, he was elected to Kalvarija council, there were 9 members and 4 of them were of a Jewish origin.

In 1932, he was appointed as the head of the firefighters brigade, he replaced Roman Nizolomskij.

In 1932, he was against the electricity price boycott since he had to bargain the price because of being a representative of the municipality.

In 1934, was elected to Kalvarija council, there were 9 members and 4 of them were of a Jewish origin.

In 1935, Abel Blumenson was elected as a vice burmister in the municipality.

From 1921-1940, he was a member of riflemen, since 1932, he had been in the committee of riflemen, he was a cashier of Kalvarija department.

In 1937, he was awarded with the second degree  medal of the Order of Vytautas the Great. After the USSR had occupied Lithuania, his family and Abel Blumenson were deported to Siberia in 1941, June 17th. He was put in the labour camp in Reshotaij, Nizhny Ingash, Krasnojarskij region. In 1943, on January 2nd, he was sentenced and shot in Kansk, Krasnojarskij region; BBK KGB SAR rehabilitated in 1962.

His wife Mira died in Svetlo Zelena, Parbig, Tomsk region. Son Janoch and Meilah together with daughter Piesh survived, furthermore, Meilah came back to Lithuania. Sister Breina (Bronja) Blumenzonaite Epstein (husband Moshe Epstein- a businessman) was killed in the concentration camp in Auschwitz in 1944. Their offspring Yakob who was born in 1920 was killed in Radviliskis, Feiwel ( Sharaga) was born in 1922, killed in 1941 in Kaunas; Mordechai was killed in 1944.

The destiny of sister Dina Blumenzonaite who was born in 1898 is not known. Brother Mendel Blumenzon a doctor. The family house was destroyed by a fire in 1901. The interesting fact is that the fire was extinguished by a local firemen brigade. Later, in 1919, he bought a big two -storey house on the corner of Laisvės and Pilies street (today Dariaus and Girenas and Vytauto streets). He settled down on the ground floor of the building in 1935, his address was Vytauto street 2 and his telephone number was 41. On the first floor of the building, on September 15th in 1919,  a Jewish progymnasium was established. In the beginning, it was called a secondary Jewish school. There were  four classes with eighty students and seven teachers in 1922 on January 1st in the progymnasium. The school was supported financially by a Jewish committee, it had gathered 112 540 auksinas, the language for teaching and learning was the Hebrew. The school was closed in 1936.

Kalvarija Jewish community was a vibrant part of the shtetl. One would always bump into the youth, for instance, in 1932 there was a tree planting festival where Jewish students, scouts, the association “Berit Trumpeldor", Jewish community partook actively. A long list of teachers can be seen from the list of the Holocaut victims: Benkaima Aron (killed in Maidanek death camp) Golenpol (Idelsait) Dvora (killed in Kaunas), Hopenštein (Rubinštein) Golda (killed in Kaunas ghetto), Yaverbaum Yakov Mordechaj (killed in Poland), Koplevič (Remberg) Chaja Beila (killed in Vilnius), Kricinskaja Galina (according to the list of deportees - Kamenski region in 1941 August), Melamed (Grinberg) Khana (killed in 1941), Samover (Openštein) Golda (killed in Marijampolė). All in all, there were 13 teachers, engineers, physics, mechanics. There are lots of students among the victims as well: Berkovič Chaja, Burak Shmuel, Cados Abraom, Cados Taiba, Goldin Boris, Grabovski David, Kaganski Zusul, Kaganski Davias, Kronzon Lėja, Kronzon Yakobas, Mark Lėja, Sosnovski Jacob, Veiner Rachmiel- 14 students - 90 children.