Asmeninės pagalbos teikimas Lietuvoje: asmeninio asistento pasiekimai ir iššūkiai

Pastaruoju metu aktyviai diskutuojama apie asmenų su negalia integraciją į visuomenę, o tai lemia naujų pagalbos priemonių, paslaugų kūrimą. Viena iš jų – asmeninė pagalba, kuri Lietuvoje žymi svarbų lūžį socialinių paslaugų sistemoje, laikantis žmogaus teisių, orumo ir savarankiškumo principų bei empatijos, pagarbos asmeniui vertybių (Herring, 2014). Ši paslauga grindžiama JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 straipsniu, nurodančiu negalią turintiems asmenims lygiateisiškai gyventi bendruomenėje kaip ir visiems sveikiems asmenims.

Bandomieji asmeninio asistento teikiamų paslaugų organizavimo ir teikimo projektai Lietuvoje buvo pradėti vykdyti nuo 2018 m. dviem etapais: pirmame etape (2018–2019) paslauga buvo teikiama proto ir psichikos negalią turintiems asmenims, o antrame etape (2019–2020) paslaugos jau buvo išplėstos į daugiau savivaldybių ir pradedamos teikti fizinę ir kompleksinę negalią turintiems asmenims. Šių bandomųjų projektų metu buvo laikomasi Asmeninio asistento paslaugos teikimo gairių įgyvendinimo plano (2018), kuris leido ištestuoti paslaugų mechanizmą, asmeninio asistento veiklą, finansavimo galimybes bei organizacinius principus. Pasiekti rezultatai tapo pagrindu nuo 2021 m. liepos 1 d. įteisinti ir teikti asmeninio asistento paslaugą visoje Lietuvoje.

Poreikis kurti individualizuotą pagalbą bendruomenėje atsirado vykstant deinstitucionalizacijai[1] Lietuvoje dėl siekio asmenis su negalia apgyvendinti savarankiškai bendruomenėje, taip užtikrinant jų savarankiškumą ir laisvę rinktis. Šios pagalbos teikimas keičia santykį tarp pagalbos teikėjo ir gavėjo, kad minėti asmenys taptų aktyviais bendruomenės dalyviais, nes „aktyvi individo būklė numato pasitikėjimą savimi, savęs priėmimą, socialinį ir politinį suvokimą, gebėjimą  būti  svarbia  dalimi  priimant sprendimus <...>“ (Ruškus ir kt., 2013). Taigi, ši paslauga nekeičia pačio žmogaus, bet keičia jį supančią aplinką, kad ji taptų prieinama, atvira žmogui. Kantautienė ir Čepienė (2021) teigia, kad „asmeninio asistento paslauga yra labai svarbi priemonė, kuri prisideda prie neįgaliųjų sėkmingo dalyvavimo bendruomenėje“ (p. 69), teikiant profesionalią pagalbą su būtina sąlyga, siekiant savarankiško gyvenimo (Ambit, Herrero, Gasset, 2019). Šią paslaugą gali gauti asmenys su įvairiomis negaliomis, o asmeniniai asistentai privalo atsižvelgti į individualius asmens poreikius, suteikti jam individualią pagalbą namuose ir viešojoje aplinkoje (palydint ir komunikuojant), kuri padėtų jam gyventi bendruomenėje ir integruotis į ją, neleistų izoliuoti jo nuo bendruomenės ir skatintų jo savarankiškumą, būtiną kasdieniame gyvenime[2].

Remiantis Asmeninės pagalbos įgyvendinimo ataskaita (2023), asmeninė pagalba populiari dėl kelių priežasčių, pirma – ji didina asmenų su negalia savarankiškumą, antra – padeda jų artimiesiems neiškristi iš darbo rinkos, nes asmenims padeda asmeniniai asistentai, trečia – valstybinės bei nevyriausybinės įstaigos plečia paslaugų pobūdį, didina prieinamumą. Kantautienė ir Čepienė (2021) pabrėžia, kad asmeninis asistentas yra tas, kuris padeda atlikti veiklas, bet jų neatlieka už asmenį. Tai esminis principas – padėti tiek, kiek žmogus negali, tačiau neišstumti jo iš sprendimo proceso. Būtent toks požiūris išskiria šią paslaugą iš kitų socialinių paslaugų. Kitaip tariant – asmeninis asistentas turi ne tik padėti, bet ir turėti visą bagažą tos srities žinių, gebėjimų ir įgūdžių.

Vis dėlto teikiant asmeninę pagalbą, asmeniniai asistentai patiria sisteminių iššūkių. Ne visose savivaldybėse vienodas paslaugos prieinamumas. Skirtingos savivaldybės skiria nevienodą valandų skaičių dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo, todėl žmogaus teisė į pagalbą priklauso ne tik nuo poreikio, bet ir nuo gyvenamosios vietos, turimų žmogiškųjų resursų. Anot Čiapaitės, Vaitkevičienės (2020), „nevienodas socialinių paslaugų teikimas ir nustatyti paslaugų gavimo standartai apriboja negalią turinčių asmenų integraciją į visuomenę ir įgūdžių ugdymą“. Analizuojant asmeninių asistentų apklausos apžvalgos 2023 metų pirmo ketvirčio duomenis, pastebima bendradarbiavimo tarp įvairių institucijų ir asmeninių asistentų stoka, pasigendama administracijos organizuojamų kvalifikacijos kėlimo mokymų asmeniniams asistentams.

Kita vertus, asmenų su negalia savarankiškumo skatinimas yra labiau pastebimas ir vis dažniau akcentuojamas visuomenėje. Žmonės, kurie anksčiau neįsivaizdavo savo gyvenimo ne namų aplinkoje, šiandien puikiai integruojasi į bendruomenę su asmeninių asistentų pagalba. Jiems nėra ribojimų lankyti renginius, dirbti, mokytis. Vaikai, turintys negalią, gali lankyti mokyklas, dalyvauti neformaliojo ugdymo veiklose. Asmeninė pagalba pakeitė ir pačių šeimų gyvenimus – sumažėjo slaugos, priežiūros ir emocinės naštos lygis. Artimieji sėkmingai gali grįžti į darbo rinką, turėti asmeninį laiką savo poreikiams tenkinti. Asmeninė pagalba reiškia ne tik pagalbą, bet ir teisę žmogui gyventi oriai, savarankiškai, lygiomis sąlygomis ir būti matomu bei reikalingu. Paslaugos integravimas parodo, kiek visuomenė pasirengusi priimti žmogų su negalia kaip visavertį visuomenės narį. Galima numanyti, kad visuomenėje formuojant bendruomeniškumą ir atsakomybės už savo veiklą kultūrą, bus pasiektas pilnavertis paslaugos teikimas asmenims su negalia (Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“).

Straipsnį parengė

Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro

 vyriausioji socialinė darbuotoja Gitana Bedulskienė

[1] Deinstitucionalizacija - institucijų poveikio visuomenės reiškiniams ar procesams mažinimas (ypač globos įstaigų funkcijų perdavimas bendruomenėms).

[2]https://pertvarka.lt/paslaugos/asmeninis-asistentas/