Socialinio darbuotojo vaidmuo ir svarba teikiant socialinę pagalbą šeimoms, patiriančioms sunkumus

Šeima – labai didelė vertybė žmonių gyvenime. Joje nuo kiekvieno žmogaus gimimo – kūdikystės – vyksta pati svarbiausia žmogaus socializacija, socialinė raida, kadangi mes augame, tobulėjame, mokomės, perimame tam tikrą rodomą elgesio modelį, kartu įgauname ir tam tikras vertybes – moralines, dvasines, požiūrį į gyvenimiškus dalykus ir t. t. Dažniausiai augdami šeimoje ir matydami kas joje vyksta, kaip yra bendraujama, elgiamasi, kokie tarpusavio santykiai, matydami tą šeimos modelio paveikslą, užaugę ir išėję į platųjį pasaulį, stengiamės pagal tai, kas buvo šeimoje įdiegta, gyventi, vadovautis vertybėmis ir požiūriu.

Kalbant apie socialinius sunkumus patiriančias šeimas, akivaizdu, kad priežastys, dėl kurių šeima patiria riziką, yra panašios arba analogiškos priežastims, kurios lemia socialinės atskirties susiformavimą. Piktnaudžiavimas alkoholiu, netinkama vaikų priežiūra, nedarbas galimai formuoja socialinę atskirtį, nes žmogus dėl priklausomybių ar finansinių sunkumų vengia dalyvavimo visuomeniniame gyvenime. Tai šeimą ar asmenį stumia į dar didesnę socialinę atskirtį, o buvimas kitokiu, nei priimta visuomenėje, verčia šeimas išgyventi neigiamas patirtis, pakitusį požiūrį, kitokį aplinkinių elgesį. Su vienokiomis ar kitokiomis problemomis ir krizėmis susiduria kiekviena šeima, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, amžiaus ar finansinės padėties.

              Šeimai susidūrus su vienokiomis ar kitokiomis problemomis, iškyla pagalbos poreikis. Tinkamai organizuota socialinė pagalba gali padėti sumažinti arba išspręsti šeimos socialines problemas, skatinti socialinę integraciją. Todėl svarbu, kaip jaučiasi šeimos, kurias lanko socialinis darbuotojas, ar teikiama pagalba tenkina šeimų poreikius, kokie yra šeimos lūkesčiai, pradėjus dirbti socialinį darbą su šeima.

Socialinio darbuotojo profesinė veikla, kuri įgalina žmones, šeimas, bendruomenes ir visuomenę spręsti tarpusavio santykių ir socialines problemas, skatindama socialinę kaitą, gerindama gyvenimo kokybę ir stiprindama solidarumą bei socialinį teisingumą. Socialinių paslaugų tikslas –  sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti socialinius ryšius su visuomene, taip pat padėti įveikti socialinę atskirtį. Vadinasi, socialinis darbuotojas, dirbantis su šeima, turi paskatinti ją pačią spręsti kylančias problemas.

                   Socialinio darbuotojo vaidmuo suprantamas labai nevienodai, mokslinėje literatūroje gausu skirtingų interpretacijų, apibrėžimų ir sąvokų. Socialinis darbas – tai sparčiai besiplečianti veiklos sritis, todėl iki šiol visuomenei sunku suprasti ir apibrėžti socialinio darbuotojo veiklos centrą, jo funkcijas, kompetenciją ir galimybių ribas. Būtina paminėti, kad socialinis darbuotojas teikia šeimai informaciją ir žinias, ugdo tėvystės ir socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos santykį su socialine aplinka, organizuoja šeimų pagalbos sau grupes, kitą prevencinę pagalbą. Dar viena svarbi socialinio darbuotojo funkcija yra tarpininko vaidmuo. Socialinis darbuotojas tarpininkauja dėl pagalbos priemonių, paruošia šeimos narius kreiptis į įvairias institucijas, esant poreikiui – palydi į jas. Socialinio darbo profesija propaguoja socialinius pokyčius, problemų sprendimą ir įgalinimą žmonių santykiuose, ir žmonių išlaisvinimą, siekiant padidinti gerovę.

Dažniausiai socialinis darbuotojas vienu metu atlieka ne vieną, o kelis vaidmenis, bet visi jo vaidmenys yra susiję su siekiu spręsti klientų socialines problemas, normalizuoti šeimos gyvenimą ir kontroliuoti socialinių paslaugų teikimą. Socialinis darbuotojas dažnai prisiima numanomas „motiniškas“ pozicijas, kas rodo, jog socialinio darbuotojo misija vis dar painiojama su pasiaukojimu ar altruizmu ir neakcentuojamos profesionalios pagalbos galimybės. Socialinis darbuotojas iš biologinių tėvų perima jų vaidmenis. Perimdamas mamos rūpintojos, guodėjos, auklės, medikės vaidmenis, tuo pačiu tampa suaugusių šeimos narių padėjėju.

Svarbu pabrėžti tai, kad socialinis darbuotojas savo darbe atlieka daugybę vaidmenų ir būtent nuo jo priklauso šeimai teikiamos socialinės pagalbos kokybė. Socialinio darbuotojo profesionalumas, kompetencija, gebėjimas tinkamai atlikti nurodytas funkcijas, asmeninės savybės lemia socialinius sunkumus patiriančių šeimų efektyvų problemų sprendimą. Ypatingai svarbus yra šeimos palaikymas, nesmerkimas neišskiriant jos statuso. Dėl šeimoje egzistuojančių nesprendžiamų problemų, vyraujančios įtampos, kuri kartais slopinama smurtu, alkoholio vartojimu, sutrinka ne tik šeimos narių tarpusavio bendravimas, atsiranda įtampų laukai ne tik šeimos viduje, bet ir aplinkoje. Socialinius sunkumus patiriančios šeimos dėl vyraujančių problemų vengia bendrauti su artimiausia aplinka (kaimynais, kitais bendruomenės nariais), bijodamos pasmerkimo, apkalbų. Aplinka yra negeranoriška, linkusi smerkti ir teisti, bet ne padėti. Šiam požiūriui susiformuoti turi įtakos vertybių kaita, o neturėdamos palaikymo ir pagalbos iš aplinkos, šeimos dar labiau užsidaro savo viduje. Taigi šeimos susiduria su įvairiomis problemomis ir iššūkiais, patirdamos realią riziką, kad situacija taps itin sudėtinga, jei niekas jai nepadės.

          Terminu socialinę riziką patirianti šeima, kitaip tariant, socialinius sunkumus patiriančios šeimos, nusakoma, kad tokia šeima rūpinasi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, nes tokioje šeimoje kyla didelė grėsmė vaikams ir yra neužtikrinami pagrindiniai žmogaus poreikiai: jiems gali būti daroma žala arba jie gali būti neapsaugojami nuo nelaimės. Šeima turi susitaikyti su tuo, kad ji kontroliuojama ir turi priimti socialinių darbuotojų teikiamą pagalbą. Taip, šioms šeimoms yra reikalinga pagalba, kurią teikia socialiniai darbuotojai. Klientų poreikius atitinkanti socialinė pagalba gerina šeimų funkcionavimą, skatina jų savarankiškumą, padeda spręsti iškilusias problemas. Socialiniai darbuotojai taip pat nori padėti šeimoms, tačiau ar jos visada nori priimti šią pagalbą? Iš savo darbo praktikos žinau, kad ne visada. Priežastys, kodėl jie nenori pagalbos, išreiškiamos įvairiopai.

          Didžioji dalis iš pagalbą gaunančių šeimų socialinio darbuotojo pagalbą vertina teigiamai, tačiau kelia padidintus lūkesčius. Itin vertinama pagalba sprendžiant nepritekliaus, t. y. pagalba aprūpinant maistu, būtiniausiais baldais, drabužiais, padedant spręsti žalingą alkoholio vartojimo problemą.

Teksto autorė Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro

Socialinė darbuotoja darbui su šeimomis G. Bliūdienė