Socialinis darbas su intelekto negalią turinčiu asmeniu – pašaukimas ar tik darbas?

Dažnai mūsų visuomenėje vyrauja mąstymas, jog kiekvienas žmogus yra atsakingas už viską, kas jam nutinka, o tam tikros gyvenime nutinkančios nesėkmės – tik jo asmeninės problemos. Vis tik, gyvename pasaulyje, kuris grįstas socialiniais ryšiais, tad su problemomis susiduriame santykyje su kitu asmeniu. Požiūrį į žmogų ir jo kasdienį gyvenimą Lietuvoje stengiasi pakeisti socialiniai darbuotojai.

Šiandieninėje, nuolat skubančioje ir besikeičiančioje, visuomenėje, vis dažniau yra kalbama apie asmenį su negalia. Tai yra viena iš visuomenės socialinės atskirties grupių, kuriai būtinas papildomas dėmesys ir pagalba įvairiose gyvenimo srityse. Šiandien asmenys su negalia vis dar susiduria su nemažai problemų ir iššūkių bei patiria tiek tiesioginę, tiek netiesioginę diskriminaciją - visuomenės požiūrio, nuostatų į neįgalųjį, nepritaikytos rekreacinės aplinkos, kurios atima šiems žmonėms galimybę laisvai judėti, dalyvauti visuomeniniame gyvenime, naudotis ištekliais bei gyventi visavertį socialinį, kultūrinį bei fizinį gyvenimą.

Intelekto negalią turintys asmenys, priklausomai nuo intelekto negalios lygio, išsiskiria iš sveikųjų visuomenės narių savo elgsena, socialiniais ir funkciniais gebėjimais, tarpasmeninių santykių kūrimu bei integracija visuomenėje. Dėl šių skirtybių viešojoje erdvėje ir visuomenėje vis dar susiduriama su stereotipais apie intelekto negalią turinčius žmones, todėl dažnai pasitaikanti problema – jų socialinė atskirtis ir diskriminacija. Šių žmonių integracijos ir socialinės atskirties problemų sprendime svarbus vaidmuo tenka socialiniams darbuotojams, kurių teikiamos socialinės paslaugos ir naudojami socialinio darbo metodai, padeda palengvinti intelekto negalią turinčių asmenų integracijos procesus į visuomenę ir (ar) darbo rinką, taip pat padeda ugdyti ir išmokti valdyti neadaptyvų elgesį, galintį lemti ne tik kitų, bet ir paties intelekto negalią turinčio asmens su(si)žalojimą.

Tam, kad būtų sudaromos palankios sąlygos integruotis visuomenėje, stiprinti ir ugdyti kasdienius, socialinius, bendravimo ir higienos įgūdžius – asmeniui su negalia reikalinga pagalba, kurią dažniausia suteikia socialiniai darbuotojai bendraudami ir bedarbiaudami su įvairiomis įstaigomis.

Socialinio darbuotojo profesinė veikla, skirta padėti žmonėms, šeimoms, bendruomenėms ir visuomenei spręsti socialines problemas, susidoroti su kylančiais sunkumais ir problemomis. Socialinis darbuotojas yra arčiausiai asmenų, kuriems reikalinga pagalba – tarpininkaujant, atstovaujant, konsultuojant, įgalinant, mokant ir t.t. Šis specialistas dažnai vadinamas „angelu“, kuris padeda tiems, kurie yra atskirti nuo visuomenės. Visgi ir socialiniai darbuotojai, teikdami visapusišką pagalbą bei siekiant veiksmingo darbo su asmenimis turinčiais negalią, vadovaujasi šiomis savybėmis: teorinių žinių konstravimas – teorinės žinios apie žmogaus istoriją, įvairius sutrikimus,  prisitaikymą ir adaptaciją negalios kontekste; įgūdžiai – efektyvūs praktiniai darbo įgūdžiai, įgalinantys darbuotoją veiksmingai užmegzti ryšius, bendrauti, vertinti ir padėti žmonėms  keistis, kaip individualybėms, kaip bendruomenės ir kaip grupės nariams visuomenėje; jausmų valdymas – savimonė ir gilus įžvalgumas apie asmeninių jausmų patirtį, stereotipus ir šališkumą bei galimą šių klientų poveikį.

Dirbdami įvairiose sistemose ir individualiu, bendruomenės ir politikos lygmeniu, socialiniai darbuotojai gali suprasti problemas, su kuriomis susiduria asmenys su negalia kasdieniame gyvenime. Be to, socialiniai darbuotojai taip pat gali prisiimti tam tikrus vaidmenis. Pasitaiko atvejų, kai socialiniai darbuotojai, gali būti vadinami profesiniais konsultantais, profesinės karjeros specialistais, darbo treneriais, tarpininkais, profesinės reabilitacijos specialistais ir pan. Galima teigti, kad jų darbo spektras apima nuo ankstyvojo konsultavimo, profesinio orientavimo iki tam tikrų veiklų profesinio rengimo, įdarbinimo ir profesinės adaptacijos srityse.

Pastebėta, jog intelekto negalią turintiems asmenims sunku suvaldyti savo mintis, jausmus. Dažnai jie negeba samprotauti ar tinkamai pasirinkti reikiamą pagalbą. Socialiniai darbuotojai teikdami pagalbą šiai klientų grupei, susiduria su begale iššūkių. Vienas iš sunkumų, kurį patiria socialiniai darbuotojai, dirbdami su intelekto negalią turinčiu asmeniu – bendravimo sunkumai. Socialiniai darbuotojai bendraudami ir teikdami pagalbą intelekto negalią turintiems asmenims privalo pasirinkti bendravimo formą, įvertinant kliento suvokimo ir bendravimo gebėjimus. Atlikti įvairūs tyrimai pažymi, jog vieni asmenys bijo fizinio kontakto, o kitiems jis reikalingas. Todėl specialistas bendraudamas ir teikdamas pagalbą privalo įsitikinti, kaip pagalbą priima paslaugos gavėjas ir kokiu būdu tą pagalbą pateikti. Socialinis darbuotojas turi aiškiai suformuluoti sakinius ir juos perteikti paslaugos gavėjui, nes visi turi skirtingą intelekto lygį, ir kiekvienas pokalbis turi būti ruošiamas individualiai, siekiant pritaikyti konkrečiam asmeniui su negalia aktualius klausimus, kad būtų suprantama. Kitas iššūkis, su kuriuo susiduria socialiniai darbuotojai, dirbdami su intelekto negalią turinčiais asmenimis – jiems tinkamų ir sudominančių veiklų parinkimas. Asmuo, turintis intelekto negalią, dažnu atveju nežino arba nemoka įvardinti ko nori, tad sunku yra išrinkti jam tinkamas ir norimas veikti  užimtumo veiklas. Pastebima, jog intelekto negalią turintiems asmenims dažnai iškyla sunkumai savarankiškai rinktis veikslas, dėl šios priežasties socialinis darbuotojas yra tas asmuo, kuris turi atkreipti į kiekvieno paslaugos gavėjo poreikius ir galimybes individualiai, išskiriant jo gerąsias ir stipriąsias savybes.

Pastebima tendencija, jog socialinio darbo sėkmė priklauso ne tik nuo asmens, kuriam teikiama pagalba, galimybių, bet ir nuo specialisto sąmoningumo. Įgyvendinant intervenciją svarbus reikalingų įgūdžių ugdymas ir pagalbos priemonės, orientuotos į palankios aplinkos kūrimą klientui ir žmogaus funkcionavimui. Įgūdžiai yra praktinės veiklos elementas, atspindintis gebėjimą realizuoti teorines žinias veiksmais. Įgūdžiai atspindi socialinio darbuotojo gebėjimą įtraukti paslaugos gavėję į pagalbos procesą, kurio metu turi būti atsižvelgiama į intelekto negalią turinčių asmenų gebėjimus.

Visgi, žmogaus orumas ir gerovė – vienas svarbiausių socialinio darbo uždavinių. Žmonės susidūrę su gyvenimo iššūkiais, nesidrovi kreiptis pagalbos į socialinius darbuotojus, dirbančius savivaldybės socialinių paslaugų įstaigoje, ir vis labiau vertina jų darbą kaip naudingą visuomenei. Kaip teigia VDU mokslininkė J. Vyšniauskytė-Rimkienė nesvarbu, kad neuždirbi daug pinigų ar šiuo metu turi problemų, dėl to nesi prastesnis už kitus. Taigi, socialinis darbas yra profesija, tačiau be pašaukimo būti atliepiančiu kito poreikius ši veikla taptų betiksle.

 Teksto autorė Kalvarijos savivaldybės socialinių paslaugų centro Atvejo vadybininkė Dž. Pankienė